2017 m. spalio 17 d., antradienis

Šunys galėtų padėti nežmonišką pasaulį paversti žmoniškesniu

©Attila Marton

Geriausi mūsų draugai – šunys lydi mus nuo civilizacijos aušros. Iš pradžių mes kartu medžiojome ir šunys mus saugojo. Bėgant laikui, kintant žmonių poreikiams, šuns vaidmuo žmogaus gyvenime keitėsi, vis atverdamas naujas, iki šiol neatrastas, sritis.


…vidinis balsas man kužda, kad patekau į kitą pasaulį. Jaučiuosi nejaukiai, nors žinau: aš čia tik trumpam. Laukiu, kol mane įleis ir pateksiu tarp betoninių sienų. Sunkūs vartai pakyla, atsiduriu atviroje erdvėje, kur nematyti nė gyvos dvasios, nors vis tiek jaučiu: mane stebi.

Tai kitas pasaulis, išplėšęs mane iš saugios kasdienybės. Šis aukštų mūrų juosiamas pasaulis – ne vien fizinė atskirtis. Čia gyvenama pagal rašytas ir nerašytas taisykles. Šiame nepažįstamame ir nesuprantamame pasaulyje nesijaučiu užtikrintai.

Toks buvo mano pirmasis apsilankymas kalėjime.

Priešais sėdintis nuteistasis yra maždaug mano metų. Jis jaudinasi ne mažiau, nei aš. Rankose nervingai gniaužia voką. Pasakoja, kad čia yra jau kuris laikas ir dar liks keletą metų. Neatskleidžia, kuo nusikalto, o aš neklausinėju. Dabar tai nesvarbu.

Praeis ne vieneri metai, kol jis sugrįš į pasaulį, iš kurio aš atvykau. Pasaulį, kuris man suteikia saugumo. Prabėgs ne vieneri metai, bet jis vis dėlto sugrįš į visuomenę, kuriai nusikalto, ir šie nusižengimai tikriausiai nėra menki.

Štai kodėl kyla esminis klausimas: koks bus jo sugrįžimas? Kokią įtaką jam padarė nelaisvėje praleisti metai ir kiek liks ankstesniojo „aš“, dėl kurio jis bene dešimtmetį praleido kalėjime.

Tačiau atmosfera kaipmat pasikeičia, prasidėjus pokalbiui, dėl ko aš čia lankausi. Jis atidaro šiek tiek aplamdytą, bet, aiškiai matyti, labai branginamą voką. Nuotrauka. Joje vyriškis su šunimi išdidžiai žvelgia į fotoaparato objektyvą.

Ir staiga kažkur pradingsta jo sukaustyta kalbėsena ir perdėtas manieringumas – ledai pralaužti, o tarpduryje tarsi nebeliko mus stebinčio prižiūrėtojo.

Man nebereikia nieko klausinėti. Vyriškis pats pasakoja, kad tai buvo geriausias, protingiausias šuo. Ir priduria, jog tai nešališka jo nuomonė. Jiedu kartu dirbo du mėnesius. Kai susitiko pirmą kartą, jis buvo beglobis, menkai socializuotas šuo. Tačiau per tuos du mėnesius šuo išmoko pagrindinių klusnumo komandų, o nuotrauka daryta, sėkmingai išlaikius baigiamąjį dresūros egzaminą.

Tai viskas, kas jam liko iš dviejų kartu praleistų mėnesių: nuotrauka rankose ir vis dar spindinčios akys…

Spindinčios akys, dėl kurių aš ir esu čia, ieškodamas atsakymo į svarbius klausimus.

Kas verčia žmogų nusikalsti? Kiek dėl to „kalta“ žmogaus prigimtis? O gal kalta sunki vaikystė, suformavusi linkusią nusikalsti asmenybę, kuriai vėliau nėra atleidimo?

Ar gali tokią asmenybę pakeisti suvokimas, kad kažkas yra besąlygiškai priklausomas nuo jos? Būtybė, atsisakiusi laukinio gyvenimo ir per šimtmečius tapusi naminiu gyvūnu augintiniu, žmogaus palydovu. Ji reaguoja į mūsų veiksmus, mus stebi ir mėgdžioja. Geranoriškai, nuoširdžiai, nuolat.

Ar šis ryšys, atsakomybės jausmas ir džiaugsmas vėliau gali persikelti į santykius su žmonėmis? Juk kalbame apie susiformavusią asmenybę, daugybę metų praleidusią nelaisvėje ir turinčią nusistovėjusius elgesio stereotipus.

Daugelio šalių įkalinimo įstaigose yra vykdomi projektai su šunimis (dažnai ir beglobiais) – taip susitinka šunų ir žmonių pasaulio atstumtieji. Kartais kaliniams leidžiama laikyti šunis arba kitus gyvūnus, o šiuo atveju tai buvo vos du mėnesius trukusi programa.

Dabartinės įkalinimo įstaigos yra neatsiejamos nuo reintegracijos: kalėjimo tikslas yra ne tik laikinai atskirti nuteistąjį nuo visuomenės, jį nubausti bei tam tikrą laiką nuo jo apsaugoti bendruomenę, bet ir sugrąžinti nuteistuosius į visavertį gyvenimą.

Ir vis dėlto kyla natūralus klausimas, ar bendravimas su gyvūnu gali pakeisti jau susiformavusį požiūrį, ypač žinant gėdingai žiaurų kalėjimų gyvenimą.

Kiek terapija su šunimis ir jos psichologiniai aspektai, siekiant vėl integruoti nuteistuosius į visuomenę, yra veiksminga? Tai vis dar menkai tyrinėta sritis…

Aišku viena, minimu atveju du mėnesius trukęs nuolatinis bendravimas ir darbas su gyvūnu šio žmogaus gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Žinoma, gerąja prasme.

Kalėjimo psichologo teigimu, programoje dalyvavę kaliniai tapo ramesni, rečiau būdavo agresyvūs. Vien faktas, kad įvyks kažkas visiškai kita, išplėšiantis juos iš kalėjimo rutinos, žadino nuteistųjų jausmus.

Žmones pakeitė tai, kad jiems be išlygų buvo patikėta gyva būtybė, už kurią visą tą laiką jie buvo atsakingi. Ar šis pokytis bus ilgalaikis ir koks bus tolimesnis jų gyvenimas, parodys laikas.

Nuolankumas. Prisitaikymas. Rūpestis. Šie trys žodžiai skambėjo mano apsilankymo metu.

Reikia tikėti, kad kelias atgal yra ir kad žmogaus psichika pajėgi atsistatyti. Šis tikėjimas svarbus abiem pusėms: visuomenei ir tiems žmonėms, kurie prieš ją nusižengė ir tapo atstumtaisiais.

Terapija su šunimis taikoma įvairiose pasaulio šalyse. Ja siekiama padėti žmonėms, turintiems elgesio ar asmenybės sutrikimų. Ir tik laiko klausimas, kada sulauksime akivaizdžių įrodymų bei išgirsime tvirtą mokslininkų atsakymą į klausimą, ar tikrai geriausi žmogaus draugai – šunys gali padėti nežmonišką pasaulį paversti žmoniškesniu.
G.Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą