Šuns šeimininkas anksčiau ar
vėliau išmoksta šuns kūno kalbos abėcėlę – atpažįsta augintinio nuotaiką bei
ketinimus pagal ausų ir uodegos padėtį, kūno pozas.
Tačiau keletą šuns kūno kalbos
ženklų žmonės interpretuoja neteisingai. Kad „nepasiklystume vertime“, būtent
apie šiuos ženklus ir pakalbėkime.
Jeigu paklausite, ką reiškia, kai
šuo vizgina uodegą, jums tikriausiai atsakys: laimingas gyvūnas! Viena vertus,
tai visai teisingas atsakymas. Kita vertus, kaip ir kitais šuns kūno kalbos
atvejais, uodegos vizginimą derėtų vertinti bendrame kontekste.
Gali būti, kad šuo vizgina
uodegą, nes yra bailus ir nuolankus – tokiu atveju uodega vizginama pabrukta,
šuo dažnai laižosi lūpas, vengia akių kontakto su žmogumi ar kitu gyvūnu, žiūri
žemyn, „nusižemina“. Jeigu šuo itin jautrus, gali šlapintis po savimi, bandyti
pabėgti nuo stresą keliančio objekto.
Žiovauja
Ne kartą teko matyti, kai šuo,
nesuprasdamas, ko iš jo nori šeimininkas, nusižiovauja. Pastarasis įsižeidžia –
„Reksui dresūra tokia neįdomi, kad jis net žiovauja! Pats kaltas, skanėsto
šiandien negaus.“
Tačiau Reksas žiovauja
nevalingai. Tai, kas žmogaus kūno kalboje dažnai laikoma nuobodulio ar
mieguistumo išraiška, šunims reiškia nusiraminimą. Todėl nereikėtų stebėtis,
kad dresūros užsiėmime Reksas žiovavo – nesupratęs, ko iš jo nori šeimininkas, jis
bandė nusiraminti, tačiau vietoje aiškesnių nurodymų ir pagalbos, sulaukė
neadekvačios šeimininko reakcijos.
Kaip ir uodegos vizginimo atveju,
žiovulys „reikalauja“ konteksto – jeigu šuo pakirdo iš miego arba yra pavargęs,
jis žiovauja – yra mieguistas. Kitais atvejais tai tikriausiai bus nusiraminimo
signalas, dažnai lydimas lūpų laižymosi, „žeminimosi“ prieš žmogų ar kitą šunį,
žvilgsnio nukreipimo ir pan.
Urzgia
Jeigu ilgiau stebėjote
žaidžiančius šunis, tikriausiai girdėjote įvairaus stiprumo urzgimą – nuo tylaus
ir švelnaus iki agresyvaus. Nors urzgiantis gyvūnas atrodo agresyvus, ne visada
toks šuo yra nusiteikęs pulti. Kadangi urzgimo garsas tėra „žodis“, reikia perskaityti
visą „sakinį“ ir vertinti kūno kalbą. Jeigu šuo atrodo atsipalaidavęs,
nešiaušia keteros, tikriausiai tai tėra urzgimas žaidžiant (ypač dažnai
girdimas dviem šunims tempiant tą patį žaislą).
Urzgimą, pranašaujantį artėjančią
kovą, dažniausiai lydi ilgas akių kontaktas su priešininku, įtemptos kūno
pozos, pašiauštos keteros. Urzgiant dažniausiai įspėjama: jeigu priešininkas
nepasitrauks, pulsiu! Taip būna ne tik tarp nesutariančių šunų, bet ir
artinantis prie pavienio šuns, turinčio maistą ar žaislą, pririšto ir
negalinčio atsitraukti ar užspeisto į kampą.
Dauguma šunų nėra linkę
konfliktuoti ir mieliau išvengtų pjautynių, todėl urgzdami tikisi galimą
agresorių nuvyti šalin. Deja, žmonės dažnai neteisingai interpretuoja urzgimą
ir arba toliau artėja prie šuns (užtat pastarasis puola, ypač, jeigu negali
atsitraukti), arba šuo būna baudžiamas už urzgimą. Abiem atvejais augintiniui
parodoma, kad jo „balso teisė“ nieko nereiškia – šuo skatinamas pulti prieš tai
net neurgztelėjęs, nes į tokį įspėjimą vis tiek niekas nekreipia dėmesio.
Kitaip sakant, urzgimas, jeigu tai nėra žaidimo dalis, yra vienas aiškiausių
įspėjimų, kad šuniui ši situacija nepatinka.
„Kaltas“ žvilgsnis
Grįžote namo ir radote nuverstą
gėlių vazą. „Reksai, čia tu pridirbai?“. Šuo suka žvilgsnį, lėtai artinasi...
Pažįstamas vaizdelis?
Šunys per tūkstantmečius
trunkančią prijaukinimo istoriją puikiai perprato žmonių kūno kalbą. Todėl
nenuostabu, kad šeimininko pyktį pajutęs Reksas „prisiima kaltę“ už visas
šunybes ir nuolankiai artinasi prie savo žmogaus. O šeimininkas tuo tarpu patenkintas
– augintinis suprato, ką padarė ir daugiau taip nedarys!
Deja, didelė tikimybė, kad šuo
nesusies prieš kelias valandas numestos vazos ir pikto šeimininko tono. Labiau
tikėtina, kad Reksas manys: šeimininkas kažkoks
įsitempęs ir net... agresyvus.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą