2018 m. birželio 27 d., trečiadienis

Šuo įkaitusiame automobilyje

© Gabija Vyšniauskaitė


Nors lietuviška vasara kartais yra apgaulinga ir vietoje ilgai lauktos saulės atsineša lietų ir vėją, karštų dienų net ir mūsų klimato zonoje netrūksta.
Kadangi vasara – atostogų metas, nenuostabu, kad kartu su mumis poilsiauti važiuoja ir augintiniai, o kelionėje kartais prireikia palikti šunį automobilyje. Taip pasielgus, kartasi galima rasti išdaužtą automobilio stiklą, o augintinį išvestą lauk. Kodėl?


Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo visiškai nekalta – šuo trumpam paliekamas automobilyje, kol šeimininkas grįš iš prekybos centro ar banko. Langai šiek tiek pradaryti, bet ne per daug, kad augintinis neiššoktų. Lauke karšta, stovėjimo aikštelėje tingiai savo automobilio ieško vienas kitas poilsiautojas. Šuo vis laukia šeimininkų, o tuo tarpu temperatūra automobilyje vis kyla.

Pirmiausia, šunį vieną automobilyje palikti nesaugu dėl galimo paties gyvūno, ypač jauno, destruktyvaus elgesio – pro langą pamatęs kitą gyvūną, iki tol ramiai šeimininko laukęs augintinis, gali bandyti ištrūkti ir taip susižaloti arba apgadinti automobilio vidų.

Tačiau didžiausias pavojus gresia gyvūno sveikatai. Paliktam įkaitusiame arba kaistančiame automobilyje vos 15-ai minučių, gali sutrikti širdies darbas. Ir tai gresia netgi šešėlyje paliktame automobilyje esančiam šuniui.

Šuo, kitaip nei žmogus, negali prakaituoti, todėl vėsinasi lekuodamas. Įkaitusiame automobilyje šuniui tai nebepadeda – lekavimas intensyvėja, tačiau kūnas vis tiek kaista. Be vandens ir gryno oro augintinis greitai tampa vangus – priklausomai nuo temperatūros kilimo greičio ir šuns organizmo, gali sutrikti jo vidaus organų darbas, ištikti staigi mirtis.

Ką daryti, kad taip nenutiktų? Jeigu esate atsakingas šeimininkas – paprasčiausiai nepalikite šuns vieno automobilyje. Veždamasis augintinį kartu, atsakote už jo gyvybę ir sveikatą, turite prisiimti visą su jo kelione susijusią riziką. Nepatariama šuns automobilyje palikti net ir įjungus kondicionierių, pasitaikė ne vienas augintinio mirties atvejis kondicionieriui paprasčiausiai išsijungus.

Pamatę šunį, paliktą vieną automobilyje, stebėkite, kaip jis elgiasi. Jeigu gyvūnas atrodo gerai nusiteikęs ir žvalus, sunerimti neverta, tačiau kilus įtarimui, kad temperatūra automobilyje gali daryti įtaką šuns sveikatai, reikia nedelsti.

Pirmiausia, jeigu įmanoma, surasti šuns šeimininką (dažniausiai šunys paliekami prekybos centrų aikštelėse – administracija gali pakviesti automobilio savininką per garsiakalbius).

Jeigu šeimininko nepavyksta rasti, galima skambinti į policiją ir, prireikus, daužti automobilio langą. Tikėtina, kad tokio ekstremalaus veiksmo neprireiks, tačiau pasitaiko, kai šeimininkas negrįžta itin ilgai.

Kad to išvengtume, pasirūpinkime prevencija – nepalikime savo augintinių automobilyje ir pasidalinkime šia informacija su kitais šunų augintojais.

Unsplash nuotr.

2018 m. birželio 19 d., antradienis

Vandens pramogos su šunimi

© Gabija Vyšniauskaitė

Daugybė šunų mėgsta vandenį – tai ypač pastebima dabar, kai vasaros dienos tokios karštos. Tačiau vanduo kai kuriems šunims kelia stresą, o tiems, kurie mėgsta maudynes, kartais kyla rizika susižeisti. Kaip tinkamai elgtis su augintiniu poilsiaujant prie vandens?




2018 m. birželio 12 d., antradienis

Ar įmanoma mokyti nesukeliant streso?

© Gabija Vyšniauskaitė

Pastaruoju metu populiarėja vadinamasis no-stress šunų dresavimas – šuns mokymas, nesukeliant jokio streso. Tokio mokymo idėja graži: gyvūnas mokomas atlikti tam tikrus veiksmus davus komandą arba pratinamas keisti elgseną motyvuojant, nepatiriant diskomforto. Teoriškai viskas atrodo patrauklu, tačiau praktiškai visa tai įgyvendinti gana sudėtinga.



2018 m. birželio 4 d., pirmadienis

Emocijų audros parodose

© Gabija Vyšniauskaitė

Jeigu lankotės šunų parodose, tikriausiai pastebėjote pramoginę programą, vykstančią parodos pabaigoje. Vienas iš jos konkursų sulaukia išskirtinio dėmesio, nes jame vertinamas ne šuo, o vedlys. Tai – jaunųjų vedlių konkursas, kurio dalyviai dažnai žengia pirmuosius žingsnius parodų ringuose.


Pastaruoju metu vedlių konkursai pritraukia vis daugiau dalyvių, nes, užaugus ankstesnės kartos jauniesiems vedliams, atsidarė daugiau šiems konkursams ruošiančių mokyklų. Viena vertus, džiugu matyti vis daugiau vaikų ir jaunimo, besidominčio šunimis. Kita vertus, vedlių konkursai dažnai paskatina nesveiką konkurenciją ir supriešina dalyvius.

Vedlių konkursas dažniausia yra vienintelė galimybė parodos ringe vaikams pasirodyti su šunimi, ir tam jie atsakingai ruošiasi. Konkurso taisyklės įpareigoja ne vien tinkamai pademonstruoti  šunį, bet ir teisingai atlikti figūras, todėl dažnai (ypač nepatyrę vedliai) labiau koncentruojasi į choreografiją, o ne į tai, ar šuo yra paruoštas dalyvauti ir ar gerai jaučiasi su vedliu.

Vis dėlto, dažnam vedliui sunkumų iškyla ne tik bendraujant su šunimis, bet ir su... artimaisiais. Jeigu atidžiau stebėsite tai, kas vyksta prieš, per ir po pasirodymo, gali nustebinti ne tik kai kurių vedlių grubus elgesys su šunimi, bet ir jų tėvų, mokytojų ar komandos draugų pikti komentarai. Suprantama, tai – konkursas, ir visi nori laimėti, tačiau liguistai drebančios rankos, kai vaikas ar mokinys kreivai bėga ringe ar ne ta ranka laiko pavadėlį, neturėtų būti norma.

Tėvai, mokytojai arba vyresni konkurso dalyviai turėtų akcentuoti ne užimtas vietas, o tai, ar buvo pasirodyta taip, kaip tikėtasi. Deja, dažniausia vaikai ne tik nori laimėti, bet yra įtikinami, jog laimėti būtina!.

Tokia aplinka skatina sukčiauti, trukdyti kitiems dalyviams, nekreipti pakankamai dėmesio į savo komandos draugą – šunį, siekiant kuo tiksliau atlikti teisėjo skirtas užduotis.

Po kiekvienos parodos socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos su nesibaigiančiais laimėjimų sąrašais taip pat prisideda prie bendrojo „Laimėti – būtina!“.

Tą pakeisti sunku – niekas neuždraus laimėtojams džiaugtis pergale. Tačiau socialinių tinklų informaciją galima pakreipti kita linkme, sakykime, komentaruose daugiau dėmesio skirti tam, kas patiko pasirodyme, o ne pačiam laimėjimo faktui.

Nėra teisinga vedlio dienos pasiekimus vertinti tik pagal užimtą prizinę vietą – tai tėra tos dienos konkurso indikatorius, nurodantis konkretaus teisėjo nuomonę po konkretaus pasirodymo.

Laimėti smagu, tačiau, konkursui pasibaigus, šunį gerai paruošti parodai gali ir pirmąją vietą užėmęs vedlys ir tas, kuris net nebuvo atrinktas į penketuką.

Tėvams, mokytojams bei labiau patyrusiems vedliams reikia išmokti susilaikyti nuo negatyvių komentarų parodos vietoje, net jeigu jie ir būtų teisingi. Matant, kad vedlys ką nors netinkamai padarė parodos ringe, geriau klaidas taisyti kitoje treniruotėje, o ne išsakyti jas ką tik ringe drebėjusiam 10-mečiui vaikui.

Parodos turėtų teikti džiaugsmą tiek šunims, tiek jų vedliams. Galime prisidėti, kad taip ir būtų – tereikia mažiau agresyvių komentarų apie konkurso dalyvius ir daugiau džiaugsmo, stebint jaunosios kartos pastangas ruošti šunis ir dalyvauti konkursuose.

St. Barausko nuotr.