2021 m. birželio 23 d., trečiadienis

Kas stos šunų pusėn?

Vienas Seimo narių neseniai ėmėsi iniciatyvos uždrausti korekcinius antkaklius, įvesti „tvarką“ licencijuojant šunų dresuotojus ir netgi išaiškinti bei naujai „apibrėžti“ šunų streso sąvoką... Taip ir norisi paklausti: o kas toliau? Bet dar labiau norisi paklausti: kas stos šunų pusėn?



„Žiauriu elgesiu su gyvūnais dresūros ar mokymų metu taip pat siūloma laikyti ir stresą sukeliančių veiksmų atlikimą judesiais, gestais, garso priemonėmis ir kitais būdais", rašoma siūlomose įstatymo pataisose.

Ką tai reiškia? Populiariausias būdas, naudojamas visų dresuotojų, tarp jų ir „tik pozityviųjų dresuotojų“, leidžiantis įveikti šunų baimes ir kai kurias agresijos rūšis, yra counter-conditioning.  Paprasčiau sakant, kai sukuriamas ryšys tarp to, ko šuo bijo ar iš baimės puola, ir kažko malonaus – skanėstų, glostymų, pagyrimų. Kad būtų sukurtas toks ryšys, šuo turi pamatyti baimės objektą per atstumą. Bet, dėmesio! Juk pats baimės objekto pamatymas jau kelia šuniui stresą! Taip, atstumas parenkamas toks, kad stresas būtų minimalus, bet jis neišvengiamas tokios elgesio modifikavimo programos pradžioje. Išeitų, kad ši dresuotojo pagalba irgi bus draudžiama ir net patys pozityviausi dresuotojai liks surištomis rankomis. 

Šuo bijo žmonių? Arba kraustykis į vienkiemį, arba migdyk savo šunį. Nes vesti jį į lauką, kur jis mato žmones – žiaurus elgesys su gyvūnu. Ar tai ne žiauru? 

Neleisti dideliam, aktyviam šuniui bėgti prie vaikų parke – irgi stresas. Apskritai, pavadėlis sukelia stresą, nes šuo nori lėkti kažkur kitur, o ne eiti šalia. Išeitų, kad visi šunys bėgios tik palaidi, eis kur nori, kad ir į gatvę po automobilio ratais! Jei tai drausime, būsime apkaltinti žiauriu elgesiu su gyvūnu. 

Ar šį absurdą vadinsime įstatymu? Jeigu ne, kas nuspręs, koks stresas yra ok, o koks – žiaurus?

Manau, kad šio įstatymo siekiai aiškūs: sunaikinti nepatogius šunis. Agresyvius, bailius, labai aktyvius, galinčius dirbti. Palikti skirtingos išvaizdos šunis su tuo pačiu ramaus špiciuko charakteriu, kuris sielą parduos už skanėstą ir nieko daugiau nenorės. 

Galbūt aš būčiau ne prieš, juk dirbti būtų daug lengviau, jei visus šuniukus veiks skaniukai, o sudėtingesnio charakterio šunis tiesiog... migdys. Bet va klausimas: kas stos šunų pusėn? Vyresni, šeimininkų netekę šunys, irgi turėtų būti utilizuojami, jeigu nebus puikiai išauklėti. Daug mažiau žmonių norės su jais tvarkytis, kai pagalbos nebus. Ramu. Galės nebijoti šunų nei vagys, nei kontrabandininkai. Tvarka!

O kas atsakys už prarastas šunų dvasias? Kas mums padės pasiklydusių žmonių ir sprogmenų paieškoje? Ai, šuns „vertimas dirbti" irgi yra žiaurus elgesys. Viskas gerai. Tik kas apgins šunis nuo tokios „gerovės“?

Karina Ščuckytė, Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja (10 m.), dresūros mokyklos „Canis.lt“ steigėja, Edinburgo universiteto klinikinės gyvūnų elgsenos (Clinical animal behaviour) magistrantė. 

FOTOStudija Mannaz

 

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą