Lyja. Šiandien ištisą dieną lyja. Dangus paskelbė sausrai karą, kurį nepailstamai lydi griaustinio būgnai. Jei būčiau paprastas kasdienybės vartotojas, sėdėčiau kur nors biure arba ant sofos, gurkšnočiau arbatą ir stebeilyčiau į spalvotais paveikslėliais mirgančią dėžę, dar vadinamą televizoriumi. Bet ne. Apsiaunu geltonus, išblukusius guminius botus, užsimetu nutrintą lietpaltį, Brisiui prie antkaklio prisegu pavadėlį ir palieku šiltus namus.
Brisius neatrodo
sužavėtas. Sunkiai bidzena šalia, vangiai vilkdamas permirkusias letenas, ilgesingai
žvilgčiodamas namų pusėn. Neapsikentęs darganos ir dangaus būgnų, įsispiria ir
sustoja po žaliuoti pradėjusiu ąžuolu – šiokia tokia priebėga. „Dar apsukime
ratuką, šiandien visai nevaikščiojome“, – maldauju Brisius pajudėti. Gailiai į
mane pažvelgęs, žengia keletą žingsnių ir vėl patraukia mane namo. Bėgte
pasileidžiam šiltų namų link ir jau po kelių minučių šluostau šlapias pėdas.
Taip prastūmėm dar tris dienas. Kiekvieną rytą nuotaika darėsi vis darganesnė, o vakaras
vis liūdnesnis. Nebedžiugino išgalvoti filmų veikėjai bei stačiakampėje dėžėje
strakaliojantys dainininkai. Trūko medžių, šviežio oro ir judesio. Man trūko...
ilgų pasivaikščiojimų.
Nepajutau, kaip mano gyvenime atsiradęs Brisius kartu atsinešė vieną mieliausių užsiėmimų – vaikščioti! Vaikštinėti ilgai ir be tikslo būtų pernelyg vienišas užsiėmimas, bet tai daryti su niekada NE nesakančiu draugu (išskyrus lietingas dienas kaip ši), kuris visa širdimi džiaugiasi keliaudamas į bet kokį žygį, kad tik kartu su tavimi. Šie pasivaikščiojimai suteikia vidinės ramybės, dovanoja laiko apmąstymams, leidžia patirti paprastą žmogišką laimę ir, be abejo, matyti laimingą savo šunį. Vargu, ar kas suteikia šuniui tiek laimės, kaip paprasti pasivaikščiojimai su mylimu šeimininku. Nuoširdumas ir amžinas širdžių dialogas su visad tylinčiu pašnekovu.
Prieš įsigyjant augintinį, dažnai girdime aplinkinių gąsdinimus, jog teks vedžioti šunį ir
ankstyvais rytais, ir blogu oru. Tai tiesa. Bet kokiu oru, bet kokios būsenos (sloga,
problemos darbe, gresiantis bankrotas) turi pasirūpinti prigimtiniais
šuns poreikiais. Apie tai kalba ir penkios gyvūnų laisvės, bet aš kviečiu į
pasivaikščiojimus pažvelgti ne kaip į prievolę, o kaip į galimybę džiaugtis
augintiniu ir šia akimirka. Pažvelgę į laimingai vizgančią šuns uodegą, norėsite
tai matyti kuo dažniau.
Ieva Urbonaitė
Eglės
Jurkšienės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą