Tu gimei birželį. Tad, kai margaspalvis ruduo nudažė Vilniaus medžius „kruvinu“ auksu, tebuvai vos ketverių mėnesių šunytė. Šuoliavai per medžių lapų krūvas ir, dėl savo mažumo, vos dvidešimties centimetrų ties ketera, skendai ir vėl išnirdavai lapuose. Apie Tavo buvimo vietą nurodydavo tik Tavo kūnui neproporcingai didelės, stačios ausys. Vertei šypsotis ne tik mane, bet ir praeivius. Niekas negalėjo Tau atsispirti.
Bobų vasarai pasibaigus ir pasirodžius
pirmosioms šalnoms, lapus sugrėbė – miestas buvo išvalytas. Bet ir čia
džiuginai mano akį. Tavo raudonas paltukas (taip, tokios veislės šunims tai būtinas
jų gerovei užtikrinti atributas) švietė ryškiai ir tarsi „praskiesdavo“
daugiabučių bei dangaus pilkumą.
Mėgau vienatvę, lietingus rudens
vakarus leisdavau su knyga. Bet Tu viską pakeitei. Kai susirangydavai man ant
kelių ir įdėmiai stebėdavai, kaip verčiu knygos lapus, sušildydavai mane savo
ramybe ir nykuma prašviesėdavo. Lietus reiškė ne prastą orą, o jaukumą būti su
Tavimi.
Pasivaikščiojimai rudens „dargynėje“
irgi įgavo naują prasmę. Pagaliau supratau, ką reiškė visų pamėgtas posakis
„Nesvarbu, kur, svarbu, su kuo“. Nebuvau rudens mėgėja. Jausdavausi lyg gerą
amžiaus galą nugyvenusi senutė, kuriai sukdavo sąnarius dėl pernelyg drėgno oro.
Bet su Tavo atėjimu pamiršau visokias negandas. Jas nustelbė šviesa ir
džiaugsmas, kurį tą rudenį man padovanojai.
Deja, Tavo mylimas margaspalvis ruduo
tapo ir Tavo paskutinės kelionės palydovu. Žuvai po automobilio ratais ir
pateisinai „kruvinų“ spalio lapų vardą. Maniau, kad rudens nebepakęsiu taip
pat, kaip tai būdavo ir anksčiau. Bet ne. Tačiau prabėgus metams po mūsų
paskutiniojo atsisveikinimo, atėjo pirmas ruduo be Tavęs. Žvelgiu į lapus,
prisimenu Tavo dideles ausis, raudoną paltuką, kūnelio šilumą susisukus man
kelių ir jaučiu: tebemyliu rudenį, nes
jį mylėjai ir Tu.
Krintančių lapų „kruvinos“ krūvos – lyg
dienų gausybė be Tavęs. Mėnesiams verčiant kalendoriaus lapus, vėl prisiminsiu tą
margaspalvį rudenį Tavo spindinčiose akyse – prisiminimai įžiebs mažas, sielą
šildančias saulutes...
Nuostabu, jog taip įmanoma mylėti šunį. Nuostabu, jog taip amžiams įmanoma pamilti rudenį dėl šuns.
Parengė Ieva Urbonaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą