Festina lente (Skubėk lėtai) – koks puikus šis lotyniškas posakis. Ir kaip jis tinka svajojantiems apie šunį. Ypač tiems, kurie dar tik renkasi šuniuką. Nes tas jausmas, kai staiga pajunti: noriu štai tokio šuns, kartais „nurauna stogą“. Noriu tuoj pat! Čia ir dabar. Gimtadieniui, vėliausiai – Kalėdoms!
Tai buvo seniai, ėjau į pirmą klasę. Dar nemokėjau skaityti. Na, gal pradėkime nuo pradžių...
Tikriausiai kiekvienas esamas ar būsimas šuns šeimininkas gali patvirtinti, kad myli savo keturkojį arba apskritai myli visus šunis. Ir visi galėtų išvardyti skirtingas meilės šuniui formas – nuo ausies pakasymo iki ypatingo maisto parinkimo...
Sergantis šuo pasiruošęs viską iškęsti, net skausmingą operaciją, jeigu jam švelniai, bet tvirtu balsu paaiškini, kad tas yra būtina ir kodėl būtina...
„Jeigu ir jūs manote, kad jis „tik šuo“, turėtumėt suprasti tokias frazes kaip „tik draugas“, „tik saulėtekis“ arba „tik pažadas“.
Šunys sunkiai išgyventų be žmogaus. O mes – be jų? Tie, kas neturėjo šuns, atsakytų, kad laisvai. Šunį turėję arba dabar jį turintys šitaip nepasakytų, nes augintinių jiems reikia dėl šimto priežasčių.
Skambutis. „Veisykla? (Jau nebeskauda, kai veislyną pavadina veisykla, nes labai dažnai taip atsitinka). Skambinu dėl mopsiukų. Norim nusipirkti...“.
