Vandens pramogos su šunimi

© Gabija Vyšniauskaitė

Daugybė šunų mėgsta vandenį – tai ypač pastebima dabar, kai vasaros dienos tokios karštos. Tačiau vanduo kai kuriems šunims kelia stresą, o tiems, kurie mėgsta maudynes, kartais kyla rizika susižeisti. Kaip tinkamai elgtis su augintiniu poilsiaujant prie vandens?

Ar įmanoma mokyti nesukeliant streso?

© Gabija Vyšniauskaitė

Pastaruoju metu populiarėja vadinamasis no-stress šunų dresavimas – šuns mokymas, nesukeliant jokio streso. Tokio mokymo idėja graži: gyvūnas mokomas atlikti tam tikrus veiksmus davus komandą arba pratinamas keisti elgseną motyvuojant, nepatiriant diskomforto. Teoriškai viskas atrodo patrauklu, tačiau praktiškai visa tai įgyvendinti gana sudėtinga.

Emocijų audros parodose

© Gabija Vyšniauskaitė

Jeigu lankotės šunų parodose, tikriausiai pastebėjote pramoginę programą, vykstančią parodos pabaigoje. Vienas iš jos konkursų sulaukia išskirtinio dėmesio, nes jame vertinamas ne šuo, o vedlys. Tai – jaunųjų vedlių konkursas, kurio dalyviai dažnai žengia pirmuosius žingsnius parodų ringuose.

Pastaruoju metu vedlių konkursai pritraukia vis daugiau dalyvių, nes, užaugus ankstesnės kartos jauniesiems vedliams, atsidarė daugiau šiems konkursams ruošiančių mokyklų. Viena vertus, džiugu matyti vis daugiau vaikų ir jaunimo, besidominčio šunimis. Kita vertus, vedlių konkursai dažnai paskatina nesveiką konkurenciją ir supriešina dalyvius.

Vedlių konkursas dažniausia yra vienintelė galimybė parodos ringe vaikams pasirodyti su šunimi, ir tam jie atsakingai ruošiasi. Konkurso taisyklės įpareigoja ne vien tinkamai pademonstruoti  šunį, bet ir teisingai atlikti figūras, todėl dažnai (ypač nepatyrę vedliai) labiau koncentruojasi į choreografiją, o ne į tai, ar šuo yra paruoštas dalyvauti ir ar gerai jaučiasi su vedliu.

Vis dėlto, dažnam vedliui sunkumų iškyla ne tik bendraujant su šunimis, bet ir su... artimaisiais. Jeigu atidžiau stebėsite tai, kas vyksta prieš, per ir po pasirodymo, gali nustebinti ne tik kai kurių vedlių grubus elgesys su šunimi, bet ir jų tėvų, mokytojų ar komandos draugų pikti komentarai. Suprantama, tai – konkursas, ir visi nori laimėti, tačiau liguistai drebančios rankos, kai vaikas ar mokinys kreivai bėga ringe ar ne ta ranka laiko pavadėlį, neturėtų būti norma.

Tėvai, mokytojai arba vyresni konkurso dalyviai turėtų akcentuoti ne užimtas vietas, o tai, ar buvo pasirodyta taip, kaip tikėtasi. Deja, dažniausia vaikai ne tik nori laimėti, bet yra įtikinami, jog laimėti būtina!.

Tokia aplinka skatina sukčiauti, trukdyti kitiems dalyviams, nekreipti pakankamai dėmesio į savo komandos draugą – šunį, siekiant kuo tiksliau atlikti teisėjo skirtas užduotis.

Po kiekvienos parodos socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos su nesibaigiančiais laimėjimų sąrašais taip pat prisideda prie bendrojo „Laimėti – būtina!“.

Tą pakeisti sunku – niekas neuždraus laimėtojams džiaugtis pergale. Tačiau socialinių tinklų informaciją galima pakreipti kita linkme, sakykime, komentaruose daugiau dėmesio skirti tam, kas patiko pasirodyme, o ne pačiam laimėjimo faktui.

Nėra teisinga vedlio dienos pasiekimus vertinti tik pagal užimtą prizinę vietą – tai tėra tos dienos konkurso indikatorius, nurodantis konkretaus teisėjo nuomonę po konkretaus pasirodymo.

Laimėti smagu, tačiau, konkursui pasibaigus, šunį gerai paruošti parodai gali ir pirmąją vietą užėmęs vedlys ir tas, kuris net nebuvo atrinktas į penketuką.

Tėvams, mokytojams bei labiau patyrusiems vedliams reikia išmokti susilaikyti nuo negatyvių komentarų parodos vietoje, net jeigu jie ir būtų teisingi. Matant, kad vedlys ką nors netinkamai padarė parodos ringe, geriau klaidas taisyti kitoje treniruotėje, o ne išsakyti jas ką tik ringe drebėjusiam 10-mečiui vaikui.

Parodos turėtų teikti džiaugsmą tiek šunims, tiek jų vedliams. Galime prisidėti, kad taip ir būtų – tereikia mažiau agresyvių komentarų apie konkurso dalyvius ir daugiau džiaugsmo, stebint jaunosios kartos pastangas ruošti šunis ir dalyvauti konkursuose.

St. Barausko nuotr.

Didelis šuo – būtinai lauke?

© Gabija Vyšniauskaitė

Kai gyvensiu name, nusipirksiu vokiečių aviganį. Mūsų butas mažas, norim mažo šuniuko, ir dar – kad nesišertų. Sodybai reikia sargo, galės lakstyti patvoriu... 

Girdėtos frazės, ar ne?

Šuns mokymas… internetu?

© Gabija Vyšniauskaitė

Šiuo metu daugybė dresuotojų ir dresūros mokyklų turi savo svetaines, socialinių tinklų paskyras ar tinklaraščius, kuriuose dalijasi šunų auklėjimo patarimais, bendros veiklos su šunimis įspūdžiais. Populiarėja ir internetinės dresūros diskusijų grupės, vienijančios po kelis tūkstančius šunų mylėtojų.  Vis dėlto, paklausus patarimo dėl šuns elgsenos, dažniausiai atsakyti skuba ne profesionalūs dresuotojai, o tiesiog draugiškai nusiteikę šunų augintojai. Kodėl?

Šuns atidavimas

© Gabija Vyšniauskaitė

Pragmatiškai vertinti santykius su šunimi visuomet sunku. Šuo laikomas geriausiu žmogaus draugu ir tai įpareigoja jo neišduoti, būti jo šeimininku nuo pirmos iki paskutinės augintinio dienos. Užtat ketinantis atiduoti arba parduoti suaugusį šunį visuomet sulaukia aštrių komentarų. Ir vis dėlto naujų šeimininkų paieška ne visada turėtų būti palydima piktų žvilgsnių. 

Kodėl ne visi šunys mokosi greitai

© Gabija Vyšniauskaitė

Vienas pirmųjų klausimų, kuriuos užduodame dresuotojui, prieš nuspręsdami lankyti užsiėmimus, yra „per kiek laiko šuo taps paklusnus?“ O dresuotojai dažniausia atsako remdamiesi savo užsiėmimų planu: pradedančiųjų kursas truks 8 savaites. Tačiau tai nėra tikslus atsakymas į šeimininko užduotą klausimą, nes tokio atsakymo paprasčiausiai... nėra.