2018 m. sausio 16 d., antradienis

Kam reikia seno šuns?

© Gabija Vyšniauskaitė

Galbūt skamba žiauriai, bet laikas iškelti klausimą – kam reikalingas senas šuo? Ar kam nors dar reikia žilo snukelio ir girgždančios sveikatos? Juk šiuolaikinis jaunystės kultas palietė ne vien žmones, bet ir gyvūnus augintinius. Pakalbėkime apie tai.




Pradėti tikriausiai reikėtų nuo to, kad visuomenėje gaji nuomonė, jog naujas augintinis būtinai turi būti jaunas šuniukas. Su visais privalumais ir trūkumais – mielu, apvalainu snukučiu, iki galo nesusiformavusiu charakteriu, balutėmis namuose ir apgraužtais baldais bei tapetais. Nes „tik mažą šuniuką užsiauginsi tokį, kokį nori“, nes „tik šuniukas supras, kad esi jo šeimininkas“, „tik nuo mažens gali išmokyti visko, ko jam reikės gyvenime“...

Viena vertus, tiesios šiuose žodžiuose yra – jauną šuniuką išmokyti naujų dalykų yra kur kas lengviau. Kita vertus, ne vienas šunų mylėtojas patvirtintų, kad seną šunį taip pat galima išmokyti naujų triukų.

Tai, kad vis dar manoma, jog naujas augintinis gali būti tik kelių mėnesių šunelis, nepadeda nei šunims, nei jų šeimininkams. Šis mitas nepadeda senyviems šunims susirasti naujus namus ir į nepatogią padėtį stato tuos žmones, kurie nori šuns, tačiau negali skirti pakankamai laiko (dėmesio, fizinio aktyvumo ir pan.) šuniukui užauginti.

Nors daugybė žmonių mielu noru skirs jėgų šuniuko pratinimui nesituštinti namuose bei pagrindinių komandų mokymui ir socializacijai,  dalis būsimųjų šeimininkų, kurie mielai augintų šunį, neturi nei laiko, nei kantrybės jį tinkamai auklėti nuo pat mažens.

Sakote, kad tokiems šuns iš viso nereikia? O jei kalbėsime apie atvejus, kai prieglaudos ieško namų jau suaugusiems šunims? Arba puikus šeimininkas dėl ligos ar kitos nelaimės turi atsisakyti mylimo augintinio? Deja, bet panašu, kad šiuo metu Lietuvoje yra per daug šunų ir per mažai jiems tinkamų namų.

Todėl manau, kad atėjo laikas griauti mitą „naujas = jaunas“.

Ne visi namai tinka jauną šuniuką auginti. Lygiai kaip ne visi šeimininkai nori pasiimti jau suaugusį šunį. Jeigu ieškočiau augintinio žmogui, kuriam sunku nuolat lankstytis ir valyti balutes, arba pastarasis neturi pakankamai kantrybės ir žinių auklėti mažą šuniuką, bet yra pakankamai sąmoningas ir atsakingas mylėti ir prižiūrėti suaugusį šunį, tokį jam ir pasiūlyčiau.

Suaugęs šuo turi savų privalumų – jau aiškus jo charakteris, fizinio aktyvumo poreikis, tinkamumas šeimai su mažais vaikais, sportuoti, medžioti ar paprasčiausiai gulėti ant sofos.

Kita vertus, suaugęs šuo nėra nuosprendis – jį galima išmokyti naujų komandų, papildomai socializuoti arba kitaip keisti jau susiformavusią elgseną.

Seni šunys taip pat turi teisę rasti sau tinkamus šeimininkus, nors dažnai manoma, kad senjorai gyvens trumpai ir atneš daugiau liūdesio, nei džiaugsmo. Bet juk to prognozuoti negali niekas – kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau akivaizdu, kad senyvo amžiaus šunims nėra daug šansų būti priglaustiems ar prireikus rasti naujus namus, nors ramiam, subrendusiam šuniui dažnai tereikia tik šiek tiek šilumos ir dėmesio. Ne pirmus gyvenimo metus skaičiuojantis šuo gali būti puikus pasirinkimas ramesnio augintinio ieškančiam žmogui.

Taigi, kai kitą kartą sau ar draugams ieškosite naujo šeimos nario, neatmeskite galimybės įsigyti ar priglausti suaugusį šunį, kurio amžius gali tapti vienu svarbiausių privalumų jį auginant.

 Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą