2018 m. sausio 30 d., antradienis

Pozityvioji dresūra: amžinas ginčas

© Gabija Vyšniauskaitė

Kiekvienas dresuotojas turi savo dresūros metodiką ir kiekvienas savaip teisus... 




Pastaruoju metu vis populiaresnė tampa pozityvioji dresūra – ne viena dresūros mokykla reklamuojasi taikanti tik pozityviosios dresūros taisykles: naudoja skatinimą, žaidimus su šunimi, moko su klikeriu, pasisako prieš bausmes.

Pozityviosios dresūros idėja skamba gražiai – šuo mokomas galvoti, o ne vien aklai vykdyti komandas. Gyvūnas yra skatinamas, o vienintelis nemalonus dalykas tėra paskatinimo nebuvimas.
Viskas puiku, tačiau kodėl šie dresūros metodai sulaukia ir kritikos?

Nors ir tiesa, kad pozityvioji dresūra padeda išauklėti savimi pasitikintį šunį, puikiai tinka mokant įvairių triukų arba norint padėti bailiam šuniui, tačiau, susidūrus su „kietais“ šunimis, kyla sunkumų. Vien tik pozityvioji dresūra ne visuomet padeda, ypač atėjus laikui pasakyti „ne!“.

Pasaulio kinologų bendruomenėje buvo gana plačiai aptarinėjami atvejai, kai vien tik pozityviąją metodiką taikantiems dresuotojams nepavyko tinkamai išauklėti šunų, kurie vėliau dėl elgsenos problemų buvo užmigdyti.

Be abejo, negali būti tikras, kad elgsenos problemos būtų buvusios išspręstos taikant kitokią metodiką, tačiau pozityviajai dresūrai tai buvo viena aštresnių kritikos strėlių.

Dresūroje (kaip ir kitose srityse) neįmanomas visiškas pozityvas. Jeigu norime šunį skatinti maistu, jis turi būti alkanas. Jeigu norime suformuoti tinkamą elgseną, dažnai pasitelkiamas pavadis arba dresuojama ten, kur erdvę riboja tvora. Alkanas šuo, izoliuota erdvė – visa tai neatrodo pozityviai, ar ne?

Nebūna šimtaprocentinės pozityviosios dresūros, bet tai ne bėda – šunys turi išmokti įveikti stresą, net jeigu tai tebus stresas negavus norimo žaislo ar ne iškart gavus skanėstą. Tačiau tai nereiškia, kad pozityvioji dresūra neveikia... O tikėtis, jog dresuojant šunį tik pozityviai, šis nepajus jokio streso, taip pat neverta. Juo labiau kad patiriamos įtampos lygis priklauso nuo paties gyvūno.

Jeigu norime, kad šuo gyventų visavertį gyvenimą, nepaisant mūsų pasirinktos dresūros, gyvūnas turi būti mokomas įveikti stresą.

Daugumai šunų, iš kurių tikimasi, kad šie taps draugiškais kompanionais, namų šunimis, pozityviosios dresūros visiškai pakanka. Būtent todėl šiuo metu ir populiarėja ši dresūros metodika – ji priimtina daugumai šunų šeimininkų ir tinka daugumai šunų. Tik nereikėtų skubėti smerkti pasirinkusiųjų ir kitokį būdą – protingai naudojant vadinamuosius „griežtus“ dresūros įrankius, taip pat galima pasiekti gerų rezultatų.

Turbūt didžiausias pozityviosios dresūros privalumas yra tas, kad šią metodiką gali taikyti ir nelabai patyrę šunų šeimininkai.

Žinoma, būtų idealu, jeigu kiekvienas šunų mylėtojas konsultuotųsi su profesionaliu dresuotoju, tačiau ne visi tokią galimybę turi. Todėl ir yra geriau, kad be dresuotojo priežiūros šunį mokantys šeimininkai naudotų pozityviuosius metodus. Ir net jeigu juos taikys netinkamai, bent nežalos šuns ir negriaus gyvūno pasitikėjimo savimi bei šeimininku (kas dažnai nutinka netinkamai taikant kitokią dresūros metodiką).

Visos dresūros metodikos yra geros, kol nežaloja šuns nei fiziškai, nei psichiškai. O norint naudoti griežtesnes metodikas, kaip ir naudojant bet kurį daugiau rizikos keliantį įrankį, reikia specialisto – daugiau patirties turinčio dresuotojo priežiūros, ypač kai kalbame apie sudėtingesnius šunų elgesio atvejus.

 Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą