2018 m. kovo 27 d., antradienis

Šuns socializacija: kaip „nepersūdyti“?

© Gabija Vyšniauskaitė

Žodis socializacija tapo nauju kinologijos raktažodžiu – šeimininkai skatinami šuniukus jau nuo pirmųjų dienų naujuose namuose supažindinti su aplinkiniu pasauliu, ypač jeigu šios pažinties trūko per pirmuosius du šuniuko gyvenimo mėnesius. Įvairūs garsai, kvapai, daugybė naujų žmonių bei kiti gyvūnai tampa jauno šuns kasdienybe. Bet ar tikrai to reikia?




Kadangi dauguma šunų gyvena paprastą šeimos draugo, miesto šuns gyvenimą, „gilesnė“ dresūra nėra būtina – užtenka, kad šuo ramiai reaguotų į kasdienes situacijas ir būtų valdomas. Todėl nestebina socializacijos sureikšminimas: kuo daugiau šuo patirs būdamas jaunas, tuo lengviau adaptuosis susidūręs su įvairiais iššūkiais (nemalonūs garsai, žmonių minia, fejerverkai).

Problema tampa ne pati socializacijos idėja, o tai, kaip dauguma žmonių ją supranta. Netinkamas socializacijos suvokimas gali šuniui sukelti nepasitikėjimą savimi arba šeimininku, paskatinti bailią arba agresyvią reakciją į aplinkos dirgiklius.

Socializacijos esmė yra šunį supažindinti su naujais dirgikliais ir tai paversti gerąja patirtimi. Čia ir iškyla problema – dalis šeimininkų paprasčiausiai parodo šuniui naujas situacijas, tačiau nesirūpina augintinio reakcija ir ignoruoja jo siunčiamus signalus.

Be abejo, ne visos patirtys džiugina šuniuką – sakykime, stiprus triukšmas iš pradžių gali išgąsdinti. Viena vertus, jeigu šuo geba įveikti baimę ar nepasitikėjimą ir galiausiai tokioje situacijoje atsipalaiduoja, socializacijos procesas juda gera linkme. Kita vertus, jeigu šuo dar nepasirengęs įveikti stresą, tokia priverstinė būsena gali tik pabloginti reakciją ir išprovokuoti nepageidautiną elgesį. Jeigu nauji dalykai šuniui kelia per daug streso, mokymasis sustoja.

Kad socializacija teiktų daugiau naudos, nei žalos, gali padėti kelios taisyklės.

Pirma, šuo turi turėti „planą B“ – variantą, kurį pasirinktų atsiradus įtampai. Paprastai tai yra galimybė atsitraukti nuo dirgiklio (atsitraukiama per visą pavadėlio ilgį).

Jeigu šuo reaguoja netinkamai – ne taip, kaip jūs norėtumėte – tai ne jo bėda – tai jūsų (vedlio) nesėkmė, nes šuniui ši situacija pernelyg sudėtinga. Šuo gali norėti atsitraukti, tačiau jeigu vėliau nenori sugrįžti prie dirgiklio, gali būti, jog augintiniui kol kas tai yra per daug sudėtinga.

Antra, šuo neturi pervargti. Tai labai svarbu jauniems, nepatyrusiems augintiniams. Nuo emocijų pavargęs šuo sunkiau susikaups ir, galiausiai, naują patirtį gali susieti su blogomis emocijomis. Socializacijos, kaip ir dresūros, sesija turėtų baigtis, kol šuo jaučiasi gerai.

Susipažindami su nauju dirgikliu, jauni šunys greit įsiaudrina, todėl vedlio užduotis – suspėti nukreipti augintinio dėmesį nuo dirgiklio (pageidautina – į šeimininką), kol šis dar nesusijaudino ir geba reaguoti į liepimą atsitraukti.

Kad socializacija būtų kuo naudingesnė, svarbu turėti aiškų tikslą. Daugumos šeimininkų tikslas yra valdomas ir ramus šuo: norint to pasiekti, tinkama socializacija gali būti dėmesio koncentravimas į šeimininką, mokant komandų bei žaidžiant, o naują aplinką su negirdėtais garsais, įdomiais kvapais ir vaizdais paliekant antrame plane.


 P. Bytauto nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą