Kaip išgyventi atskirtį? Džiaugiantis! Stebiu Jį, gražuolį... Jis laimingas, kai Jo šeima namuose. Juk net miegoti ramiau, kai visi – savo vietose, savo kambariuose, kai visi sveiki ir saugūs. Kai pakanka ir tylos, ir pokalbių.
Jis laukia kepamų bandelių tarsi didžiausio stebuklo ir tupi prie stalo, kai mėgaujamės jomis, mažais kąsneliais, cinamono dulksna ir obuolių gardumu. Jis pirmasis pasitinka ryte, prie miegamojo durų, tarsi būtų nematęs ištisus metus ir skrajoja po namus paskui kiekvieną iš mūsų! Uodega automatais stuksi į duris, kojas, šaldytuvą...
Jis išbučiuoja delnus, kai yra glostomas. Visa savo
esybe džiūgauja, kad atsiveria durys, kad lekia laiptais, kad tuojau pasileis
mišku! Vis pabėga ir sugrįžta, erzina, urzgia, vilioja pasileisti drauge.
Jis apžiūri žibučių krūmą, prie kurio pritupiu,
ir nusistebi, kodėl stoviniuoju prie žydinčios slyvos. Jis kapsto
nepamatuojamai gigantišką sausuolį, tarsi tai būtų visos dienos atradimas.
Jis mėgaujasi viskuo, kas nutinka, ir ignoruoja mane, kai nenori išgirsti, jog laikas namo. Jis pagrobia maišą pomidorų ir sulapnoja vonioje! Pyksta paliktas vienas ir suėda mano sausainius. Sugraužia medinę mentelę ir negauna barti.
Ir visi mūsų namuose staiga tapo laimingi! Ir niekas nevaržo, neslepia tos laimės, nes Jo atvirumas pakeri... Ir visi pripažįsta, kad į daugelį dalykų išmoko reaguoti kaip Jis – džiaugtis viskuo, ką turi šią akimirką! Neslėpti savo jausmų, nes kitąkart taip nebebus. Smalsauti ir stebėti visus, viską, nes tai keičiasi kiekvieną akimirką. Įsižeisti, jeigu turi už ką, tačiau ilgam pykčio nelaikyti – džiaugsmas daug svarbiau.
Apkabinti, prisiglausti, būti šalia, nes
tai – didžiausia laimė!
Lygiaplaukio retriverio Muko šeimininkė Juventa
Mudėnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą