Mes mylime ne šunį, o šunis

Sergantis šuo pasiruošęs viską iškęsti, net skausmingą operaciją, jeigu jam švelniai, bet tvirtu balsu paaiškini, kad tas yra būtina ir kodėl būtina...

Niekuomet neverskite sergančio šuns ėsti – jeigu jis ir paklausys, tai dažniausiai tik norėdamas jums įtikti, nes instinktas jam pataria kurį laiką pabadauti... Ir nesirūpinkit – šunys gali kelias dienas išbūti be maisto, ir tas jiems nė kiek nekenkia. Šuo drąsiai pakelia skausmą, bet, aišku, jam malonu, jeigu jo gailitės. Gal kai kuriems šunų mylėtojams nuraminsiu širdį pasakęs, kad, mano įsitikinimu, šunys ne tokie jautrūs skausmui kaip yra manoma. Niekuomet nedrumskite sergančiam šuniui ramybės, jei nėra būtino reikalo. Ne laiku įsikišę, dažniausiai tik sutrukdysite gamtai, kuri pati padės jam pasveikti. Sirgdami ar merdėdami visi gyvuliai nori vienumos.
Deja! Šuns gyvenimas trumpas, ir visi mes esame gedėję, netekę draugo. Palaidoję jį sode po medžiu, pirmiausia impulsyviai prisieksite, kad niekuomet, niekuomet daugiau nelaikysite šuns, nes joks kitas šuo negalės atstoti šito, joks kitas šuo negalės jums būti tuo, kuo buvo šitas. Bet jūs klystate. Mes mylime ne šunį, o šunis. Visi jie, bendrai paėmus, panašūs, visi jie pasirengę jus mylėti ir laukia jūsų meilės. Iš visų padarų jie yra mieliausi ir etiniu požiūriu tobuliausi Dievo kūriniai.

Ištrauka iš Akselio Miuntės kūrinio „Knyga apie San Mikelę“ (The Story of San Michele; leidykla „Vaga“, 1972).

Pexels.com nuotr.