2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Mano Draugas

Tai buvo seniai, ėjau į pirmą klasę. Dar nemokėjau skaityti. Na, gal pradėkime nuo pradžių...

Visos mano draugės namuose turėjo kates. Aš pavydėjau joms labai, kad jos išvis turėjo gyvūnus. Nes manasis jau buvo miręs. Ir man buvo labai dėl to liūdna. Ir aš nenorėjau katės ar katino. Aš norėjau šuniuko. Ir man tėvai kartą pažadėjo nupirkti mažą šuniuką. Ne šunį, o šuniuką, jei išmoksiu skaityti. Prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar. Akyse besiliejančios raidės ir begalinis džiaugsmas, kai pagaliau sumezgiau pirmą sakinį. Bet po gero mėnesio išaušo ta diena. Aš skaičiau beveik gerai. Aš ir mano šeima norėjome judraus ir draugiško šuniuko, todėl nusprendėme pirkti lietuvių skaliką. Atvažiavus, mus užgriuvo mažyčių šuniukų banga. Man leido išsirinkti tą vienintelį. O aš norėjau pasiimti juos visus. Pasirašius visus popierius, pasiėmus visus daiktus, laukė ilgas kelias namo. Tuo metu labai pliaupė lietus. Mažytis, juoda su ruda spalvom šuniukas tupėjo ant galinės sėdynės ir visą kelią gailiai cypė. Ir tada atsitiko keistas dalykas, tėtis paprašė visų mūsų ištiesti rankas link šuns. Aš tik po to supratau, kam to reikėjo. Šuo išsirinko šeimininką – mano tėtį.

– Kodėl jis išsirinko tave? – paklausiau.
– Todėl, kad tėtis stipriausias šeimoje, – atsakė mama. Klausiate, koks buvo mano draugo vardas? Kadangi man tėvai neleido jo pavadinti Cukriuku ar Meilučiu, mes jam davėme tokį patį vardą, kokį davėme prieš tai turėtam vokiečių aviganiui – Džinglas.

Grįžęs mūsų augintinis turėjo apsiprasti su nauja aplinka, mudvi su mama sutvarkėme jo voljerą. Mano augintinis man tapo tikru broliu. Ne tuo, kuris prikultų man patinkantį berniuką, o tuo, kuris būtų geriausias draugas ir visada mane gintų. Tą pačią dieną, kai parsivežėme jį iš veislyno, kartu miegojome mano lovoje. Būtumėt matę, kaip mes gražiai snaudėme, tik dėl Džinglo aš sutikau miegoti pietų miego, ko niekada nedariau. Ir, kas keisčiausia, kad aš kietai užmigau!

Šis šuo tapo mano geriausiu draugu. Mes kiekvieną dieną tapome vis artimesni. Net susigalvojom pasisveikinimą. Jis užšoka, krimsteli, palaižo, o prie žmonių ištiesia leteną. Kiekvieną vasarą mes lakstėme po pievas. Mėčiau jam sultingus obuolius. Pavasarį uostėme žydinčias gėles ir rinkome vaistažoles. Žiemą valgėme sniegą, aš dariau sniego angelus, o Džinglas – sniego kirminus (jis tiesiog voliojosi sniege). O rudenį žaidėme gaudynes, po senu klevu sėdėjom ir kalbėjomės, kaip man patinka ruduo, o jis įdėmiai klausė.

Mūsų šeimoje yra trys žmonės. Tėtis Džinglui yra vadas, mama – ta, kuri visada kažką duos, o aš esu jo sesė ir geriausia draugė.

Bėgo mėnesiai, praėjo metai, dovanotas antkaklis ėmė veržti – nupirkom naują. Ir dabar Džinglas jau neatrodo mažiukas. Bet aš ir nenorėjau visada turėti mažo brolio, norėjau augti kartu su juo. Keista – jis juk turėjo būti mažesnis už mane, bet vis tiek pasivijo ir net mane praaugo, čia aš kalbu ne apie ūgį, o apie metus. Aš tik vėliau sužinojau, kad, lyginant su šuns metais, esu tokio pat amžiaus kaip jis.

(Tai tik nedidelė šio gražaus pasakojimo ištrauka). 

Ugnė Šilkūnaitė, Elektrėnų pradinės m-klos 4a kl. mokinė. 

Jos draugas Džinglas (Alkas Medeinos šuo, g. 2017 03 28, yra Lietuvos šunų čempionas).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą