2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

Kai veiksmas lygus atoveiksmiui

© Ugnė Nedzinskaitė, parengta pagal užsienio spaudą. Bus daugiau.

Šuo jaučia baimę, nes jo nervų sistema nepajėgia susidoroti su stresu, ir būtent todėl gyvūnas gali pasielgti agresyviai. Panašiai elgiasi ir žmonės...




Šunys gyvena su mumis daugiau nei 14 tūkstančių metų. Pirmaisiais šunimis tapo vieniši nebaikštūs vilkai, kurie, rankiodami maisto likučius, įsikūrė pirmykščių žmonių gyvenvietėse.

Nuo seniausių laikų šuns ir žmogaus sugyvenimui būtina sąlyga yra ta, kad visiškai ar maksimaliai turi išnykti šunų baimė, o tuo pačiu ir agresija...

Taigi nuo seniausių laikų šunų mes nebijome. Nebijome, nes taip „diktuoja“ mūsų instinktai. Užtat bijome agresijos proveržių, nesvarbu, ar juos patiriame iš gyvūno, ar iš žmogaus.

Mūsų dėmesys nukreiptas į šunis, nors, kaip rodo statistika, tikimybė tapti žmonių agresijos aukomis arba nukentėti autoįvykyje, yra žymiai didesnė.

Nemažai ekspertų pabrėžia, kad nematė nė vieno iš tiesų agresyvaus šuns, nors su šunimis dirba ne vieną dešimtmetį. O tiriant atvejų, kai šunys užpuolė žmones, statistiką daroma išvada, kad agresyvūs šunys dažniausia sutinkami ten, kur patys žmonės linkę į socialinę agresiją. Paprastai tokioje visuomenėje bendravimas su šunimis yra grįstas prievarta.

Dauguma agresyviai besielgiančių šunų – tai šunys, patyrę psichologines traumas. Todėl, prieš vertindami šuns agresyvumą, pirmiau pasidomėkite, ką šiam šuniui teko išgyventi.

Jei paanalizuotume agresijos atsiradimo priežastis, taptų aiškiau, kodėl yra šalių, kur šunų agresija nesukelia problemų, ir kodėl komunikavimu grįsti dresūros metodai tinka ne tik „sofiniams“ šunyčiams, bet ir patiems įvairiausiems darbiniams šunims.




Agresija – tai savybė, būtina savigynai, būdinga tiek šunims, tiek žmonėms. Agresija gali atsirasti dėl daugelio priežasčių: nepakankamas nervų sistemos išsivystymas ir traumų sukelti pakitimai; patirties, kaip elgtis tam tikroje aplinkoje, stygius; išmoktos agresyvios reakcijos; genetiniai ypatumai; fiziniai susirgimai.

Dažniausia tenka susidurti su šunų agresija, kurią sukelia aukščiau išvardytos pirmosios dvi priežastys. Išties, 98 proc. agresijos atvejų kyla dėl to, kad šuo jaučia baimę – tai situacijos, su kuriomis gyvūno nervų sistema nepajėgia susidoroti.

Išeitų, toks šuo arba nėra supažindintas su tam tikromis situacijomis arba jo nervų sistema dėl kažkokių priežasčių nepajėgia adekvačiai reaguoti į aplinkos dirgiklius, ir reakcija yra pernelyg audringa. Lygiai tas pats vyksta su psichologines traumas patyrusiais žmonėmis, kurie bijo naujovių vien dėl to, kad tai – kažkas naujo. Jie nepasitiki savo gebėjimu pažinti naujoves ir, prireikus, joms pasipriešinti.

Kitaip tariant, psichologinės traumos padariniai yra tam tikro lygio elgesio lankstumo sumažėjimas. Todėl paimdami į namus anksčiau kankintą šunį galime tikėtis, kad tam tikromis aplinkybėmis jo elgesys gali būti neprognozuojamas.

Ir atvirkščiai – kuo labiau savimi šuo pasitiki, tuo jis ramesnis. Šį faktą patvirtina tiek streso fiziologija, tiek gyvūnų prieglaudų, į kurias dažnai papuola traumas patyrę gyvūnai, darbuotojų patirtis.

Štai kodėl svarbu užtikrinti tinkamą šuns nervų sistemos vystymąsi ir pasistengti jos neperkrauti. Kitaip sakant, svarbu išsiaiškinti natūralius šuns poreikius ir užtikrinti ramų, džiaugsmingą bendravimą su žmonėmis. Šis kontaktas skatina natūralų šuns poreikį mokytis ir tampa pagrindu, supažindinant gyvūną su pasauliu, mokant specialių įgūdžių, padeda formuotis lanksčiam šuns elgesiui.

Deja, dažnai viskas būna kitaip – į šunį žiūrima kaip į priemonę šeimininko norams tenkinti. Vieniems trūksta informacijos apie šuns psichologiją, pojūčius bei poreikius, kiti sąmoningai šiuos faktorius ignoruoja. Bet kuriuo atveju šunys patiria stresą, kuris daro poveikį jų nervų sistemai.

Čia ir glūdi problemos esmė.

Ką gi – veiksmas lygus atoveiksmiui: kuo žiauriau šeimininkas koreguoja ir kontroliuoja šunį, tuo agresyviau šis elgiasi.

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą