Kodėl vieni populiaresni už kitus?

©Gabija Vyšniauskaitė

Pasaulyje priskaičiuojama apie 400 skirtingų šunų veislių, tačiau populiariomis galime vadinti vos 10-20. Kodėl vienos veislės tampa populiarios, o kitos balansuoja ties išnykimo riba?

Nėra statistikos, rodančios kiekvienos veislės šunų kiekį pasaulyje, be to, populiarios veislės dažnai būna veisiamos ir nelegaliai, šuniukų neregistruojant jokioje oficialioje organizacijoje, todėl tikslios statistikos tikėtis sunku.

Ir vis dėlto, populiariausiųjų sąrašas atrodo maždaug taip: Labradoro ir auksaspalviai retriveriai, vokiečių ir belgų aviganiai, bigliai, Jorkšyro terjerai, Džeko Raselo terjerai, mopsai, prancūzų buldogai, vakarų Škotijos baltieji terjerai, Berno zenenhundai, Sibiro haskiai, samojedai, vokiečių špicai, taksai.

Kokių bendrumų galima įžvelgti tokiame veislių sąraše? Iš pirmo žvilgsnio, šunys itin skirtingi – tiek veislės paskirtimi, tiek dydžiu, kailio tipu, charakteriu, gyvenimo trukme...

Tačiau kodėl būtent šios šunų veislės labiausiai atitinka mados besivaikančios visuomenės norus? Panagrinėkime priežastis.

Veislių populiarumo bangos kyla dėl to, kad tam tikru momentu sukuriamas tvirtas veislės stereotipas. Per daug nesigilinant į veislės paskirtį ir elgseną, pagal nutylėjimą priimama, kad „visi labradorai ir auksaspalviai retriveriai – draugiški“, „vokiečių aviganiai – protingi ir klusnūs“, „Jorkšyro terjerai ir špicai – patogūs nešiotis visur ir duoti vaikams“, „haskiai – gražūs, nes mėlynomis akimis“, „Džeko Raselo terjerai – linksmi ir nereikalauja daug priežiūros“.

Kodėl visi šie teiginiai kabutėse? Nes, nors ir atspindi dalį tiesos, niekaip negali būti pritaikyti kiekvienam minėtosios veislės individui, ypač jeigu pastarasis nėra tinkamai auklėjamas.

Veislės stereotipą itin greitai suformuoja populiarūs vaidybiniai filmai ar garsenybių auginamų šunų nuotraukų viešinimas. Todėl nenuostabu, kad žmonės, gerai nepažįstantys šunų veislių, sako, jog mieste matė „Reksą“, „Lesę“ ar „Bethoveną“, arba „tokį šuniuką, kokį turi Paris Hilton“.

Jeigu tam tikros filme matytos veislės šunį įsigyti ir auginti iš dalies lengva, jis greitai gali atsidurti populiariųjų sąraše (haskių ir labradorų atvejis). Kitos veislės, nors ir lengvai atpažįstamos, populiariomis tikriausiai netaps dėl dydžio (senbernaras) ar dėl kailio priežiūros (ilgaplaukis kolis).

Nors veislių stereotipuose ir yra dalis tiesos, tačiau, renkantis šunį, su kuriuo gyvenimą dalinsimės artimiausius 10-15 metų, pasikliauti keliais apie veislę žinomais žodžiais neprotinga.

Juk labradoras irgi gali būti nedraugiškas, o Jorkšyro terjeras, nepratintas prie pavadėlio, gali būti fiziškai per stiprus jį vedžioti vaikui. Arba per trapus, jeigu pastarasis nemoka tinkamai elgtis su šunimi.

Dauguma šunų, net ir „protingiausi pasaulyje borderkoliai bei vokiečių aviganiai“, tinkamai neauklėti, greitai pradeda rodyti agresiją bei destruktyvų elgesį. Terjerai šeimininkus stebina nesustabdomu kačių vaikymusi ar žemės rausimu, nors... šios veislės daugiausiai tam ir buvo veistos pastaruosius kelis šimtus metų.

2013-aisiais metais atliktas tyrimas, besiremiantis American Kennel Club (AKC) duomenimis, atskleidė, kad veislių pasirinkimui didžiausią įtaką daro mada, o veislei būdingi bruožai, sveikata ir charakteris nustumiami į antrą planą.

Negana to, pastebėta, kad norint įtikti vien šuns išvaizdą vertinantiems žmonėms, tam tikri veislės bruožai išryškinami per daug ekstremaliai. Įdomu tai, jog, kaip rodo tyrimų rezultatai, didelį polinkį į tam tikras ligas turinčių veislių populiarumas pradėjo mažėti tik pastaraisiais metais. Kaip viena galimų to priežasčių nurodomas populiarėjantis etiško elgesio su gyvūnais principas, kuomet stengiamasi veisti ir auginti kuo sveikesnius augintinius.

Populiarios šunų veislės pasirinkimas dažnai yra ir ekonominis sprendimas – norint auginti labradorą ar vokiečių aviganį, didelė tikimybė, kad rasite šuniukų vadą jei ne savo mieste, tai bent jau neišvažiavęs iš savo šalies, kai tuo tarpu retesnių veislių vados kartais randamos tik už tūkstančių kilometrų ir, negana to, tenka „stoti“ į laukiančiųjų eilę. Tai nereiškia, kad tokios eilės nesusidaro perkant populiarios veislės šuniuką, tačiau dažniausiai pirkėjas turi kelis pasirinkimo variantus.

Deja, bet populiarių veislių šuniukai dažniau parduodami tam nepasiruošusiems šeimininkams – mažiau savimi pasitikintys veislynai (nekalbant apie nelegalius „veislinių“ šunų daugintojus), abejodami dėl galimybių šuniukams rasti naujus namus, pradeda skirti mažiau laiko būsimų šeimininkų atrankai ir yra linkę mažinti šuniuko kainą, dar labiau padidindami tos veislės šunų pasiekiamumą kiekvienam arba beveik kiekvienam, norinčiam tokio šuns. Paradoksalu, bet šitaip jie dar labiau prisideda prie veislės populiarumo didinimo.

I. Klimavičienės nuotr.