Emocijų audros parodose

© Gabija Vyšniauskaitė

Jeigu lankotės šunų parodose, tikriausiai pastebėjote pramoginę programą, vykstančią parodos pabaigoje. Vienas iš jos konkursų sulaukia išskirtinio dėmesio, nes jame vertinamas ne šuo, o vedlys. Tai – jaunųjų vedlių konkursas, kurio dalyviai dažnai žengia pirmuosius žingsnius parodų ringuose.

Pastaruoju metu vedlių konkursai pritraukia vis daugiau dalyvių, nes, užaugus ankstesnės kartos jauniesiems vedliams, atsidarė daugiau šiems konkursams ruošiančių mokyklų. Viena vertus, džiugu matyti vis daugiau vaikų ir jaunimo, besidominčio šunimis. Kita vertus, vedlių konkursai dažnai paskatina nesveiką konkurenciją ir supriešina dalyvius.

Vedlių konkursas dažniausia yra vienintelė galimybė parodos ringe vaikams pasirodyti su šunimi, ir tam jie atsakingai ruošiasi. Konkurso taisyklės įpareigoja ne vien tinkamai pademonstruoti  šunį, bet ir teisingai atlikti figūras, todėl dažnai (ypač nepatyrę vedliai) labiau koncentruojasi į choreografiją, o ne į tai, ar šuo yra paruoštas dalyvauti ir ar gerai jaučiasi su vedliu.

Vis dėlto, dažnam vedliui sunkumų iškyla ne tik bendraujant su šunimis, bet ir su... artimaisiais. Jeigu atidžiau stebėsite tai, kas vyksta prieš, per ir po pasirodymo, gali nustebinti ne tik kai kurių vedlių grubus elgesys su šunimi, bet ir jų tėvų, mokytojų ar komandos draugų pikti komentarai. Suprantama, tai – konkursas, ir visi nori laimėti, tačiau liguistai drebančios rankos, kai vaikas ar mokinys kreivai bėga ringe ar ne ta ranka laiko pavadėlį, neturėtų būti norma.

Tėvai, mokytojai arba vyresni konkurso dalyviai turėtų akcentuoti ne užimtas vietas, o tai, ar buvo pasirodyta taip, kaip tikėtasi. Deja, dažniausia vaikai ne tik nori laimėti, bet yra įtikinami, jog laimėti būtina!.

Tokia aplinka skatina sukčiauti, trukdyti kitiems dalyviams, nekreipti pakankamai dėmesio į savo komandos draugą – šunį, siekiant kuo tiksliau atlikti teisėjo skirtas užduotis.

Po kiekvienos parodos socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos su nesibaigiančiais laimėjimų sąrašais taip pat prisideda prie bendrojo „Laimėti – būtina!“.

Tą pakeisti sunku – niekas neuždraus laimėtojams džiaugtis pergale. Tačiau socialinių tinklų informaciją galima pakreipti kita linkme, sakykime, komentaruose daugiau dėmesio skirti tam, kas patiko pasirodyme, o ne pačiam laimėjimo faktui.

Nėra teisinga vedlio dienos pasiekimus vertinti tik pagal užimtą prizinę vietą – tai tėra tos dienos konkurso indikatorius, nurodantis konkretaus teisėjo nuomonę po konkretaus pasirodymo.

Laimėti smagu, tačiau, konkursui pasibaigus, šunį gerai paruošti parodai gali ir pirmąją vietą užėmęs vedlys ir tas, kuris net nebuvo atrinktas į penketuką.

Tėvams, mokytojams bei labiau patyrusiems vedliams reikia išmokti susilaikyti nuo negatyvių komentarų parodos vietoje, net jeigu jie ir būtų teisingi. Matant, kad vedlys ką nors netinkamai padarė parodos ringe, geriau klaidas taisyti kitoje treniruotėje, o ne išsakyti jas ką tik ringe drebėjusiam 10-mečiui vaikui.

Parodos turėtų teikti džiaugsmą tiek šunims, tiek jų vedliams. Galime prisidėti, kad taip ir būtų – tereikia mažiau agresyvių komentarų apie konkurso dalyvius ir daugiau džiaugsmo, stebint jaunosios kartos pastangas ruošti šunis ir dalyvauti konkursuose.

St. Barausko nuotr.