Pastaruoju metu populiarėja vadinamasis no-stress šunų dresavimas – šuns mokymas, nesukeliant jokio streso. Tokio mokymo idėja graži: gyvūnas mokomas atlikti tam tikrus veiksmus davus komandą arba pratinamas keisti elgseną motyvuojant, nepatiriant diskomforto. Teoriškai viskas atrodo patrauklu, tačiau praktiškai visa tai įgyvendinti gana sudėtinga.
Stresas yra neišvengiama gyvenimo dalis ir viena iš mokymosi patirčių. Paprastas pavyzdys: kartą palietę įkaitusį paviršių, antrąkart jo neliesite. Toks mokymasis, nors ir keliantis stresą, galioja ir mokant šunis. Stresą gali sukelti netgi šuns mėgstami dalykai, sakykime, šeimininko grįžimas namo, kamuoliuko paieškos – stresas nebūtinai turi būti susijęs su bloga patirtimi. Žmogus panašiai jaučiasi laukdamas kelionės, kurios tuo pat metu ir laukia, ir nerimauja, kaip viskas klostysis.
Vis dėlto per didelis stresas gali sukelti ne tik elgsenos, bet ir sveikatos problemų. Todėl šuns šeimininkas (arba dresuotojas) turi laiku pamatyti gyvūno rodomus signalus ir, prireikus, padėti „išeiti“ iš sudėtingos situacijos, nukreipdamas jo dėmesį kitur arba sukurdamas pozityvias asociacijas su stresą keliančiu dirgikliu. Jeigu gyvūnas vienas pats turi įveikti įtampą keliančią problemą, tikėtina, kad jo pasirinkta reakcija netenkins šeimininko. Sakykime, šuo įpras slėptis, pamatęs šepetį arba nagų žirkles – bandys išvengti nemalonumų.
Šeimininkas tuo tarpu gali šunį išmokyti: a) pamėgti nagų kirpimą; b) ramiai „pakentėti“. Pirmuoju atveju streso lygį stengiamasi sumažinti iki minimumo, antruoju – jo lygis valdomas stebint šunį.
Štai kodėl taip svarbu tinkamai socializuoti šuniukus. Kadangi žmogus gali numatyti ilgą aplinkybių, su kuriomis gyvenime susidurs šuo, seką, nuo pat mažens gali padėti augintiniui formuoti tinkamą reakciją į dirgiklius ir kurti stiprias teigiamas asociacijas su stresą keliančiomis situacijomis ar objektais.
Jaunas šuniukas yra smalsus ir žaisdamas greitai susikuria teigiamas asociacijas, todėl galima jį išmokyti ramiai (ar netgi džiaugsmingai) reaguoti į stresą keliančius dirgiklius. Gali būti, kad šitaip jaunas šuniukas bus priverstas dažniau susidurti su stresu, tačiau tai pasitarnaus vėliau, kai kasdienės situacijos nekels streso hormonų lygio (įrodyta, kad nuolatinė įtampa yra glaudžiai susijusi su sveikatos būkle ir gyvenimo trukme apskritai).
Kokia bus gyvūno reakcija į dirgiklius, taip pat priklauso nuo atskiro individo. Yra šunų, kuriems pakeltas šeimininko tonas sukelia akivaizdų diskomfortą, kai tuo tarpu kiti nereaguoja net ir į stiprų pavadžio trūktelėjimą. Šeimininkas turi stebėti savo šunį ir suvokti, koks streso lygis jo šuniui yra pakeliamas ir naudingas (sakykime, kai augintinis įveikia baimę ir pradeda labiau pasitikėti savimi).
Mokyti visiškai be streso neįmanoma (nes net ir paprasčiausias žaidimas su kamuoliuku ar komandos atlikimas sukelia stresą, nors ir nedidelį), tačiau įmanoma pagal šuns reakcijas nustatyti, kiek streso jis pakelia ir kokios situacijos yra naudingos tolesniam jo mokymui. Todėl „dresūrą be streso“ galime suvokti kaip mokymą, kai stengiamasi sukelti mažiau diskomforto tiek šuniui, tiek šeimininkui.
G. Kavaliauskaites nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą