Kodėl nederėtų šuns nešioti ant rankų

© Gabija Vyšniauskaitė

Mažo ūgio šunys labai patogūs – juk ne veltui vadinami „rankiniais šuniukais“, tiesa? Niekas nepaneigs, kad nedidelio ūgio ir svorio šunelis turi daugiau šansų patogiai įsitaisyti ant šeimininko kelių ar saugiai keliauti transportu savo „privačiame“ namelyje. Tik ar nediskriminuojame mažų šunelių  vien dėl to, kad... juos lengva pakelti.

• Teisė į socializaciją su kitais šunimis

Nuolat ant rankų nešiojamas (arba paimamas vos tik iškyla kontakto su kitu šunimi „pavojus“) gyvūnas praranda galimybę susipažinti su aplinka. Negana to, jis mokomas, kad aplinka arba nauja, nepažįstama situacija, yra nesaugi. Taip pamažu gimsta mitas, kad „šuo pats prašosi ant rankų“ – jis paprasčiausiai yra išmokytas taip reaguoti į situaciją ir nemato kitos išeities.

Jeigu manote, kad tai nėra pakankama priežastis nekelti savo šuns ant rankų, tuomet prisiminkite, kad bet kokiam svetimam šuniui jūsų nedidelis augintinis, kol laikomas ant rankų, yra daug įdomesnis objektas (o kartais net ir grobis!).

• Mažiau judėjimo laisvės

Niekam ne paslaptis, kad dažnai šunys nepakankamai vedžiojami. O mažų veislių šuneliai nukenčia dar labiau – šeimininkai dažnai piktnaudžiauja juos nešiodamiesi visur, kur šunys iš tiesų galėtų nubėgti patys. Tikrai nederėtų atimti iš šuns galimybės pajudėti.

• Sveikatos sutrikimai

Kartais sunku nustatyti, ar šuo gerai jaučiasi, ar ne. Būti ant rankų pripratintas šuo gali nuslėpti savo  negalavimus ar skausmą. Nešiojimas ant rankų gali netgi paskatinti kai kuriuos negalavimus – sakykime, nuolatinis spaudimas gali sukelti virškinimo sutrikimus.

• Natūralių reakcijų apribojimas

Susidurdamas su nepažįstama situacija šuo dažniausiai turi du pasirinkimus – kovoti arba sprukti. Dažniausia šunys nėra nusiteikę konfliktuoti, nenori veltis į rietenas. Deja, ant rankų laikomo šuns reakcijos yra ribotos – nors ir kaip šis norėtų pasielgti, vis tiek liks pakeltas metru aukščiau virš savo gentainių. Nuolat ant rankų laikomas šuo neišmoksta reaguoti niekaip kitaip, kaip tik prašytis.. į glėbį. Tai menkina šuns pasitikėjimą ir gali pasibaigti baimės agresija, kuomet šeimininkas negalės šuns paimti ant rankų.

Vis dėlto, niekas negali uždrausti kartais pakelti savo šunį – tačiau tik tuomet, kai ir jam, ir šeimininkui tai yra naudinga patirtis: tiek emociškai, tiek kažko mokantis.

Kitaip tariant, augintinį ant rankų galima pasiimti (o dar geriau – išmokyti jį patį įšokti į glėbį) tuomet, kai šis gerai jaučiasi ir yra linkęs bendradarbiauti, kai jo per daug nedirgina aplinka ir, būdamas ant rankų, jis įpranta labiau pasitikėti šeimininku.

G. Kavaliauskaites nuotr.