Šunų pasaulis kartais mažai kuo skiriasi nuo žmonių –mėgstama paburnoti, kad jaunimas dabar ne toks, koks turėtų būti.
Kinologijos srityje tokių komentarų pasigirsta kalbant apie „naujas kartas“ – vis dar veisiamas jau šimtmečius skaičiuojančias šunų veisles. Turbūt ne kartą teko išgirsti, kad „seniau šunys galėjo medžioti, o dabar tik gulinėja ant sofos“; „niekas nebegano avių, tai kam tie aviganiai?“.
Šiuose žodžiuose yra tiesos – dauguma dabartinių šunų, nepaisant veislės, tikrai „guli ant sofos“. Tai natūralu: pasauliui modernėjant, drastiškai sumažėjo šunų atliekamų funkcijų poreikis, tiksliau, šiuolaikiniam žmogui nebereikia tam tikrų šunų savybių ir funkcijų.
Nuo šuns prijaukinimo iki mūsų laikų formavosi (arba buvo suformuotos) įvairiausias funkcijas galinčios atlikti šunų veislės. Gausiausios grupės buvo medžiokliniai šunys (savo ruožtu atliekantys skirtingus vaidmenis medžioklėje: sekti pėdsakais; atnešti pašautą paukštį iš vandens), apsaugos (saugoti teritoriją, gyvulius, žmogų), kompanionai („patogūs“, su šeimininku gyvenantys nedideli šuneliai). Taip pat šunys naudoti ir kitais tikslais – tempti roges ar nedidelius vežimėlius, gelbėti žmones. Kai kurie šunys laikyti dėl to, kad gerai gaudė žiurkes bei kitus kenkėjus.
Tačiau dauguma šių darbų dabartiniam žmogui nebėra svarbūs – medžiojama ne dėl būtinybės turėti maisto, apsaugai geriau tinka žmogaus sukurta signalizacija, graužikai naikinami kitais būdais. Tačiau visa tai nereiškia, kad šunys visiškai prarado gebėjimus atlikti jiems anksčiau skirtas užduotis.
Todėl, įsigijus terjerą, nereikia stebėtis, kad jis lyg akis išdegęs lekia paskui kamuoliuką, o pamatęs graužiką tiesiog „sužvėrėja“. Tai natūrali veislės paskirtis, instinktas. Šunų veislės tuo ir įdomios, kad veisiant jų atstovus buvo pasirenkami tie, kurie turėjo dirbti reikalingas savybes, todėl šios savybės (ne visada pasireiškiančios vienodai) išliko iki šių dienų.
Vis dėlto medalis turi dvi puses: kadangi vis mažiau šunų įsigyjami dėl jų paskirties ir auginami kaip kompanionai (dažniausiai pasirenkami dėl tinkamo dydžio/kailio tipo), vertingosios veislės savybės pradeda nykti. Kadangi dažniausiai norime turėti šunis tik kaip kompanionus, veislės pradeda supanašėti, nes iš visų šunų reikalaujama to paties: ramaus, nesudėtingo charakterio, draugiškumo kitiems šunims ir žmonėms, pakantumo vaikams ir pan. Deja, šis savybių „suniveliavimas“ sumažina pasirinkimo galimybę tiems, kas vis dar nori naudoti šunų veislę pagal paskirtį – pasvarstykite, kiek gatvėje sutiktų Labradoro retriverių dar tiktų dirbti medžioklėje?
Kita problema yra ta, kad būsimieji šeimininkai retai kada atsižvelgia į veislės paskirtį, o kartais netgi atsisako šuns, nes jis... elgiasi, kaip liepia prigimtis. Norintis pasprukti haskis, visus ganantis borderkolis, skalijantis skalikas – šie šunys nėra blogi, jie tik elgiasi pagal savo prigimtį.
Todėl renkantis šunį būtina domėtis veislės paskirtimi ir ugdyti natūralias šuns savybes arba iš anksto gerai apsvarstyti, ar jos netrukdys gyventi taip, kaip norite, kad gyventų jūsų šuo.
G. Kavaliauskaites nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą