2018 m. liepos 3 d., antradienis

Pasivaikščiojimas su šunimi: ne tik vaikščiojimas

© Gabija Vyšniauskaitė

Turbūt bet kuris gatvėje sutiktas praeivis jus patikintų, kad šunį reikia vedžioti. Tą patvirtina ir rytais prieš darbus ar paskaitas skubiai šunis lauk vedantys butų gyventojai, vėliau ilgais vasaros vakarais mielai skiriantys laiko ilgesniems pasivaikščiojimams. 


Kalbant apie pasivaikščiojimus su augintiniais, kyla kone filosofinis klausimas – ar pasivaikščiojimo esmė yra paprasčiausias vaikštinėjimas? Kodėl išvis reikia vedžioti šunį?

Pirmoji priežastis, kurią nurodytų dauguma šunų mylėtojų (ir... nemylėtojų) – augintinį reikia išvesti, kad šis išsituštintų. Ir tai tiesa, tačiau tualeto reikalai neturėtų būti svarbiausia priežastis išeiti su šunimi į lauką. 

Jeigu šuo vedamas į lauką tik nusilengvinti, teoriškai galėtume jį vedžioti viso labo keletą minučių per dieną (arba išmokytume tuštintis namuose ant specialių vystyklų). Tačiau toks įprotis vėliau sukeltų nemažai problemų.

Pirmiausia, gyvūnas negautų pakankamai fizinio krūvio. Ėjimas į lauką yra labai svarbi šuns dienotvarkės dalis ne todėl, kad jis galėtų pakelti koją prie pirmo pasitaikiusio krūmo, o kad pagaliau pajudėtų. Ir net jeigu nėra galimybės šuns paleisti laisvai pabėgioti, būtina skirti laiko bent trumpam fiziniam krūviui – bėgioti kartu, arba, jeigu tai neįmanoma, leisti šuniui bėgti aplink su ilgesniu pavadėliu. 

Kasdieniai pasivaikščiojimai ne tik užgrūdina šeimininką (kas gi savo noru eitų į lauką per liūtį ar spaudžiant šaltukui), tačiau padeda stiprinti ir šuns sveikatą. Be to, tai būtina socializuojant augintinį – kur kitur, jei ne lauke, šuo susipažins su aplinka, kitais šunimis ir nepažįstamais žmonėmis?

Pasivaikščiojimo metu šunys tarsi „paleidžia“ stresą – greitas bėgiojimas aplink, arba, atvirkščiai, žemės uostinėjimas ir žymėjimas padeda atsikratyti įtampos. Dauguma šunų nepatiria streso, tačiau ilgas šeimininkų laukimas namuose jautresniems gyvūnams gali kelti įtampą.

Kalbant apie pasivaikščiojimo trukmę, universalios taisyklės nėra – tinkamas fizinis krūvis priklauso nuo konkretaus šuns (jo veislės, amžiaus, sveikatos). Be to, svarbu ne praleistų lauke minučių kiekis, o tai, kas jų metu veikiama. Pasivaikščiojimas yra puiki proga pakartoti dresūros elementus ir sukurti tvirtesnį ryšį su augintiniu. Pabandykite įsivaizduoti savo ir šuns pasivaikščiojimus – ar tai smagus dviejų draugų laikas kartu, ar nuolatinis kačių vaikymasis ir tempimas į visas puses? Pirmuoju atveju galite būti tikri, kad elgiatės teisingai, antruoju – kad galbūt laikas ieškoti dresuotojo pagalbos.

Pasivaikščiojimo metu patartina ne tik paprasčiausiai eiti, bet ir žaisti, mokyti šunį įvairių komandų bei tinkamai reaguoti į naujus, nepažįstamus dirgiklius. Kadangi dažniausia vaikštinėjama toje pačioje teritorijoje, kiekvienas išėjimas pro duris yra puiki proga pratinti šunį prie rutinos, sakykime, sustoti prie perėjos arba ramiai gulėti lifte.

Šuns vedžiojimas yra naudingas ne tik jam, bet ir šeimininkui. Be nuolatinio ėjimo į lauką bet kokiu oru, šeimininkas taip pat statistiškai dažniau bendrauja su kaimynais, daugiau laiko praleidžia lauke ir, jei tikėsime šunų šeimininkais, yra laimingesnis.


G. Kavaliauskaites nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą