Bene kiekvienam šuns šeimininkui kilo mintis, kad augintinis – tai lyg jo mažas, niekad neužaugantis vaikas. O jeigu vaikas, negi ko nors jam gali būti gaila?..
Parenka kokybiškiausią pašarą ir
inventorių, planuoja laiką taip, kad patenkintų visus jo poreikius, aukoja
savo atokvėpio minutes veikloms, kurios priverstų augintinio uodegytę vizgėti
dar stipriau. Myli!
Tai kodėl tas mylimukas vieną dieną tampa kaprizingu, visus terorizuojančiu lepūnėliu?
Pradėkime nuo to, jog lepinimą suprantame skirtingai. Šunų šeimininkai gana dažnai augintiniams taiko žmonių gyvenimo taisykles, o šios ne itin „veikia“ gyvūnų pasaulyje. Tarkime, jeigu padovanosime žmogui brangų juvelyrikos dirbinį, tikėtina, labai jį pradžiuginsime. O jei savo šuniui nupirksime paauksuotą, brangakmeniais išpuoštą antkaklį, vargu, ar šis jam „nuraus stogą“. Atvirkščiai! Dėl įmantrių detalių ar papildomo svorio tas antkaklis gali tapti tikru lažu.
Jei žmogui svarbu, kokį automobilį
vairuoti, šuniui – vienodai! Svarbiausia, kad mylimas šeimininkas jį vežasi
kartu, o dar „šviečiasi“ pasilakstymas ir žaidimai gamtoje, gal net susitikimas
su gentainiais. Pamiškėje ar veterinarijos gydykloje susitikęs savo keturkojus
draugus, augintinis tikrai nesigirs, kokios klasės ar markės automobiliu jis
čia atkeliavo.
Taigi, beatodairiškas pinigų švaistymas
šuns reikmėms nėra lepinimas. Ir juo labiau, meilė. Tai labiau panašu į išpirką
už nepakankamą dėmesį savo keturkojui draugui.
Jei kalbėtume apie tikrai išlepintą
šunį, tai tikrų tikriausias teroristas, verčiantis šeimininko gyvenimą suktis aplink
jį. Visavertis šuns ir jo šeimininko bendras gyvenimas įmanomas tik tada, kai
abu mėgaujasi vienas kito draugija, jaučiasi komfortiškai, žino ir laikosi
abiem priimtinų taisyklių.
Grįžtant prie šuns ir vaiko palyginimo,
šuns elgesio pagrindai formuojami „šuniukystėje“. Žinoma, galima perauklėti bet
kokio amžiaus šunį, tačiau tai užtruks gerokai ilgiau.
Ir šiuo atveju nekalbu apie
hierarchijos rodymą šuniui prispaudus jį prie žemės, leidus ėsti tik po to, kai
papietaus šeimininkas ir panašiai. Šie „metodai“ pasenę, jie buvo sugalvoti
stebint dirbtinai suformuotos vilkų gaujos hierarchiją bei elgesį ir neturi
nieko bendra su natūraliai gyvenančių vilkų elgsena.
Šeimininkas ir šuo turi norėti
bendradarbiauti, kad jų gyvenimas taptų lengvas ir patogus. Jei kyla abejonių
dėl kompetencijos ugdant šunį, verta pasikonsultuoti su savo šuns veisėju arba
šunų elgsenos specialistu. Tačiau vien retsykiais aplankytų dresūros pamokų tikrai
nepakaks. Santykių, taisyklių, elgesio formavimas yra nuoseklus, kasdienis darbas. Galite
tai vadinti dresūra. Svarbiausia, kad tai būtų įdomi,
prasminga, šuns protą lavinanti veikla, kuri padėtų užmegzti stipresnį tarpusavio ryšį.
Bus daugiau
Ieva Urbonaitė
Pexels.com nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą