Dar kartą apie meilę: čia ir dabar!

Nors už lango jau kelintą dieną dangus maišosi su žeme (sniegas vėl pamiršo, kad jis – ne lietus), širdyse tvyro šiluma. Kalėdos. Gražiausios metų šventės. Cinamono ir imbierinių sausainių kvapas kutena ne tik mūsų, bet ir šlapias augintinių noseles. Tačiau, jei krikščionims Kalėdos – Kristaus gimimo metas, šunims – tai ilgiau namie būnančio, laime spindinčio šeimininko akys. 

Kai žmonės ilgus žiemos vakarus leidžia prekybos centruose berinkdami dovanas artimiesiems, uodeguotieji švenčių proga taip pat lieka pamaloninti. Kartais tai palepinimas gardesniu kąsneliu ar apdovanojimas dar daugiau laiko praleidžiant kartu su visa šeima ir artimaisiais. Juk augintiniams daugiau nieko ir nereikia, tik mūsų artumo.

Šiek tiek aprimus pirmųjų švenčių šurmuliui, širdis užpildo Naujųjų metų laukimas. Kaip ir prieš tai buvusios Kalėdos, augintiniui tai dar viena naktis laimingo šeimininko draugijoje, tačiau... dėl mūsų „meilės“parako gaminiams, visokio galo petardoms, gyvūnams Naujųjų sutikimo šventė gali tapti siaubo, emocinių ir fizinių traumų naktimi.

O ir šiaip, grįžtant prie Naujųjų metų reikalų, dažnai pasižadame, jog nuo kitų metų pradėsime sportuoti, daugiau skaityti, skirti dėmesio savo augintiniams. Taip yra todėl, jog suvokiame laiką „graduotai“, o šunys laiką jaučia kitaip. Šunims nėra Naujųjų metų. Yra tik čia ir dabar. Jokios ateities. Ir galbūt todėl jie myli mus taip, lyg ši akimirka būtų paskutinė. Lyg nebebūtų rytojaus. Myli dabar! Tad nesugadinkime jų meilės šventės.

Ieva Urbonaitė

Pexels.com nuotr.