Nebylys šuo – mūsų mokytojas, arba truputį apie gyvenimo pamokas

Pamenu kiekvieną gimtadienį, kai pūsdama ant torto dailiai susmaigstytas žvakutes, sugalvodavau vieną vienintelį norą – turėti šunį. Taip, tai tikrai buvo mano gyvenimo svajonė. Ir kai jubiliejinio, dešimtojo, gimtadienio proga mūsų virtuvėje sublizgėjo nauji, ant grindų surikiuoti dubenėliai, kambario kamputyje savo vietą rado guolis, o šalia jo jaukiai įsitaisė į mano visai nepanašūs žaislai, buvo aišku: į mūsų namus atvyksta šuo, o į mano gyvenimą – brangiausias mokytojas.

Aš tikrai jūsų neagituoju savo vaikams vietoj žaisliukų pirkti šunis. Šis žaidimas – savotiška rusiška ruletė: arba vaikas tikrai norės, mylės ir rūpinsis augintiniu iki jo gyvenimo paskutinių dienų, arba nusibodus, paliks naująjį draugą likimo valiai. Šiuo atveju tėvai turi būti pasirengę prisiimti visą juos užgriūsiančią atsakomybę bei rūpestį taip, kaip tai pasirengę buvo daryti mano šeimos nariai. Tiesa, mano tėvams teko „nusivilti“ – tikėjosi, jog šuo greit atiteks jiems, bet tai buvo mano ir tik mano šuo!

Šuo buvo mažas, kalytė. Užaugusi tesvėrė pustrečio kilogramo. Kartu nugyvenome dešimt metų. Augome ir mokėmės kartu. Tik, jei mano šuo turėjo ko iš manęs mokytis iki kokių dvejų metų, aš iš jos mokiausi iki paskutinio jos gyvenimo atodūsio.

Turbūt pirmoji pamoka, kurią išmokau, ką iš tiesų reiškia mylėti. Pažvelkite savo šuniui į akis, ką išvysite pirmiausia? Labiausiai tikėtina, jog tai bus meilė. Ta, kuri be priežasties. Nuoširdžiausia iš visų galimų. Ji mylėjo mane kiekvieną rytą, kai atrodydavau kaip tik iš daržo parsivesta baidyklė, per kiekvieną pamirštą pasivaikščiojimą, kai kiek ilgėliau norėjau pažaisti su draugėmis, per kiekvieną barnį dėl sugraužtų pieštukų ar ausinių. Ji tiesiog mylėjo! Jausdama tokią meilę, negalėjau nemylėti atgalios.

Antroji pamoka – pasitikėjimas ir ištikimybė. Nesvarbu, kiek kartų vesdavau ją pas veterinarą, kur jai skaudžiai durdavo ar kitaip „kankindavo“, ji niekad nesipriešindavo vedama ir pasitikėdavo manimi. Visad ištikimai bindzendavo iš paskos, net nujausdama, koks nemalonus bus šis vizitas. Nesvarbu, kokia piktumo širšė mane bebūtų įkandus, ar kuria koja būčiau išlipus iš lovos, ji visada likdavo šalia. Nebėgdavo. Tik kantriai laukdavo. Ar dažnai pastebime tokią ištikimybę tarp žmonių? Turbūt nelabai. Tai tik viena iš savybių, kurios galėtume paprašyti mūsų šunų.

Trečioji – begalinis optimizmas ir ramybė. Kai netyčiom skaudžiai nusirisdavo nuo lovos, nusipurtydavo ir lyg niekur nieko tęsdavo žadinimus. Kai ežere nuskendo mylimiausias jos kamuoliukas, lyg niekur nieko vietoj jo susiradusi man nešė paprasčiausią pagaliuką. Kai naktimis raudodavau ją apsikabinusi (paauglystės metais viskas atrodo pasaulio pabaiga), ji žvelgdavo su tokia ramybe, jog patikėdavau: viskas niekai, ir šiaip jau tuoj išauš nauja diena. Jos akyse visada žibėjo viltis, o tai ne visada galima įžvelgti žmonių veiduose.

Žinoma, tokias pamokas gauname ir iš savo šeimos narių, bet šuo mus moko, jog tokie pat dėsniai galioja ir už šeimos ribų, ir ne tik su žmonėmis. Juk augintinis – į mūsų kasdienybę atvykstantis nepažįstamasis. Pažįstame ir atrandame jį, šunį, ir dar per jį pažįstame pasaulį.

Jau beveik du mėnesiai praėjo nuo paskutiniojo jos atodūsio. Bet vis dėlto ji visad kvėpuos manyje, mano akyse, mąstyme ir sieloje. Ji išmokė mane to, ko niekad nemoko mokyklose ir universitetuose. Argi ne ironiška? Nebylys, neraštingas šuo – gyvenimo mokytojas.

Ar mano šuo buvo išskirtinis? Žvelgiant pasaulietiškai, kitų žmonių akimis, tikrai ne. Kaip sakoma, grožis egzistuoja žvelgiančiojo akyse. Bet jeigu jūs peržvelgsite savo gyvenimą su augintiniu, didžiai nustebsite, kiek išmokote ir kiek jis visko pakeitė tiek jūsų gyvenimuose, tiek  jumyse.

Tai tiek moralo iš mano pasakojimo.

Pabučiuokite jo šlapią nosį ir padėkokite už neįkainojamas pamokaS.

Parengė Ieva Urbonaitė

www.pexels.com nuotr.