To nemoko juokiuose pasaulio universitetuose

Buvau vaikas vienišius. Ne, manęs neatstumdavo mano bendraamžiai. Ir taip, turėjau pačią nuostabiausią šeimą, tokią, apie kurią tik galima svajoti. Ir vis dėlto labai dažnai rinkdavausi vienatvę. 

Kodėl? Nežinau. Žmonės nebūdavo „mano padarai“. 

Nepagalvokite klaidingai, nepaisant visko, labai juos mylėjau, tačiau nuolat jausdavau tą mažytę, širdyje kirbančią, tuštumėlę. Kažko trūko. Tiksliau, aš puikiai žinojau ko. Šuns!

Ir, o stebukle, vieno gimtadienio proga mano namuose ir širdyje apsigyveno mažas, įžūlus, uodeguotas ir nuostabiai geros širdies padarėlis. Taip, tai buvo šuo, tiksliau, kalytė. Didelėmis, išpūstomis, be galo meiliai žvelgiančiomis akimis. Tada man atrodė, kad jo akyse slypi atsakymai į visus mano klausimus. Nors, jei kalbėsime nuoširdžiai, taip atrodo ir dabar.

Ką pamenu geriausiai, labai norėjau suprasti, kas tai per jausmas – gyventi. Ne išgyventi dieną, o tikrai jausti, jog esi gyvas. Šio jausmo išmokau būtent iš jos. Pamenu, ji uodė šlapią, ką tik gausaus vasaros lietaus nulytą žemę, aš drėgną bei lipšnų, prieš kelias valandas šienautos žolės kupino kvapo orą. Saulei pradėjus kiek labiau kaitinti, ji išsitiesė šlapioje žolėje, prisimerkė ir ėmė mėgautis švelniais šilumos spinduliais. Nežinau kodėl, bet atsiguliau šalia jos. Ir kai šlapia žolė pradėjo kutenti mano nugarą, o saulė glostyti veidą, supratau. Štai jis – gyvenimas. Kiekviename prisilietime, įkvėpime. Kiekvienoje akimirkoje. Žaviausia buvo suvokti, kad jos pasaulis būtent toks ir tokį pasaulį ji mato kasdien. Ji gyvena kasdien. To panorau ir aš. Ar ne paradoksalu? Iš savo šuns išmokau gyventi.

Mudvi kartu pažinome žolę, medžius, vėją. Mačiau, kaip ji stebisi šiais įprastais dalykais, juos iš naujo atradau ir aš.

Galbūt šis tekstas pasirodys jums pernelyg lyriškas ar keistokas, bet šia „rašliava“ aš norėjau padėkoti jai, išmokiusiai mane gyventi šia diena. Čia, dabar ir dar daugiau. Todėl manau, jog gyvūnai mus moko meilės, ištikimybės, tikrumo, tik mes nelabai norime jų klausytis ir mokytis.

Vaiko širdis tyra, ji noriai priima tai, kas gražu sielai, o šuo mūsų sielai yra dovana. Taip pat ir mokytojas mums. Per patyrimą ir nuoširdų pavyzdį jis moko mus to, ko niekada neišmoktume jokiuose pasaulio universitetuose.

Parengė Ieva Urbonaitė, Alicijos Davidson pieš.

Lietuvos kinologų draugija kviečia šunų mylėtojus balandžio 24-ąją savo kolektyvuose, bendraminčių kompanijoje švęsti Šuns dieną ir surengti Dėkingumo šventę. Kadangi tai darbo diena, atskiro didelio Šuns dienos renginio neplanuojame, bet vilniečius kviečiame dalyvauti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos ir LKD nemokamose ekskursijose „Kodėl Lietuvos didikai taria ačiū šunims“ (informacija netrukus). 

Taip pat vyks virtualus konkursas „AČIŪ tau!“ (informacija socialiniame tinkle https://www.facebook.com/sunsdiena). Ir šis jautrus rašinys apie vaikystės šunį galbūt ir jus paskatins padėkoti savo augintiniams.