Parėjusią gegužę internete kaip virusas išplito žinia, kad Lana, anksčiau pelniusi liūdniausio pasaulio šuns titulą, vėl sugrįžo į prieglaudą ir, neatsiradus naujam globėjui, bus užmigdyta.
Nežinau, ar sprendimas – eutanazija šiuo atveju buvo reklaminis triukas bei kas ir kodėl nusprendė, kad Lana yra pats liūdniausias šuo, tačiau tokie yra žiniasklaidos darbo principai.
Pastaruoju metu gyvūnų apsauga, gelbėjimas ir kova už geresnį jų gyvenimą užšoko „ant bangos“, kaip ir bešeimininkių, nusipelniusių geresnio likimo gyvūnų globa.
Kiekvienas žmogus iš prigimties nori būti geras, vertinamas, bendruomeniškas, o ir pati visuomenė gyvūnų atžvilgiu yra empatiška.
Sėkmės istorijų išties daug. Socialiniuose tinkluose gausu nuostabių pasakojimų apie likimo nuskriaustus šuniukus, kurių gyvenimas tapo pasaka, atsiradus naujiems šeimininkams.
Tačiau Lana tokiam scenarijui niekaip netiko. Ji urzgė ant savo pirmojo globėjo, o antrasis pasakojo, kad ji nesileido glostoma, nežaidė su kitais šunimis taip, kaip jis tikėjosi.
Netikusios laimingai pasakai Lanos likimas – ne vienintelis, ji nėra išimtis. Ji nėra vienintelė, vėl pargrįžusi į gyvūnų prieglaudą.
Turėti šunį tikrai gera. Taip pat gera daryti kilnius darbus.
Tačiau pasakose kartais pritrūksta racionalaus grūdo: kilnumas yra pasiaukojimas, o ne šlovė.
Taip pat nereikia pamiršti: šunys yra šunys. Į prieglaudas papuolę šuniukai dėl patirtų išgyvenimų arba socializacijos stokos nuo pat gimimo dažnai būna psichiškai sužaloti, jų elgsena gali būti sutrikusi.
Visi apie tai žino arba sako žinantys. Manau, kad ir Laną priglaudę globėjai manė: viskas čia aišku! Ypač pasklidus žiniai, jog šis šuo labai „uždaras“, turi kitų ydų – interneto dėka dabar apie tai žino visi.
Šuns globa nėra vien pojūtis, kad esu geras, kilniaširdis žmogus. Šuns globa neturi tapti ir „dienos aktualija“, kad galėtume skelbti nuotraukas feisbuke ar instagrame.
Priimti į šeimą šunį, nežinant jo praeities, reiškia daugybę klaustukų, o kartkartėmis – nusivylimą.
Norint suprasti naująjį draugą, reikia daug pastangų. Ir, svarbiausia, reikia priimti naująjį bičiulį tokį, koks jis yra.
Gerai, kad Lanos sugrįžimas „namo“ pasklido kaip virusas, bet būtų dar geriau, jei žmonės išmoktų šią pamoką: tikrovė, priglaudus šunį, yra visiškai kitokia, nei už širdies griebiančios pasakos, kuomet džiaugsmingų aplodismentų fone norisi apkabinti visą pasaulį.
Priglausti šunį yra ne vien kilnus poelgis, bet ir sunkus iššūkis, nes jūsų lauks gerokai daugiau netikėtumų, atsakomybės ir nenumatytų dalykų, nei tikitės ar esate pasirengę. Ir jeigu nepakankamai įvertinote aplinkybes, kuriose atsidūrėte, būtų sąžininga priimti iššūkį ir pripažinti realybę, bet nesirinkti lengviausio kelio – atsisakyti šuns. Dar kartą.
Mūsų lūkesčiai šunims skirtingi, ir šunys priversti juos tenkinti.
Kartais viskas vyksta sklandžiai. Kartais tai susiklosto laipsniškai. Tačiau gali nutikti, kad naujasis augintinis niekada neatitiks susikurtojo idealo.
Bet juk ir toks šuo yra gyva būtybė, jis nusipelno mūsų rūpesčio ir meilės. Jis netgi dėkos savaip, kaip moka. Tik tai bus šiek tiek kitaip, nei mes tikėjomės.
Pasivaikščiojimų metu Lana nebuvo džiugi. Todėl žmogus nusivylė, nebepasitikėjo augintine, ir tai buvo priežastis, kodėl ji pirmą kartą sugrįžo į prieglaudą.
Lana neįstengė atlikti savo pareigos – visuomenės akyse atrodyti laimingu, džiaugsmingu, išgelbėtu šunimi, taigi, ji netiko užduočiai, kurią turėjo atlikti.
Ją priglaudė ne dėl to, kokia ji yra, ir ne todėl, kad visam laikui atsisveikintų su prieglauda ir gyventų laimingai.
Ji buvo priglausta dėl to, kad žmogus norėjo patenkinti savo ego, pasijausti geresniu kitų akyse.
Be vėliau patirtų sunkumų, padarydamas kažką gero ir kilnaus bei turėdamas šunį, kuris atliktų tam tikrą naują funkciją.
Pirmuoju atveju pavyko, tačiau antruoju – ne.
Rescue Dog Match paskelbė, kad Lana jau turi kitą globėją ir, tikėtina, naujus namus, kuriuose ją mylės tokią, kokia yra.
Iš visos širdies linkiu jai viso ko geriausio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą