Eilėraštis „Šuns laiškas“

Iškeliavus augintiniui, su mumis lieka prisiminimai. Nuotraukos. Beribis ilgesys... 

Paskaitykite lenkų poetės, architektės, menininkės, visuomenininkės Barbaros Borzymowskos eiles, skirtas mylimam augintiniui (vertė Danutė Giraitė). B. Borzymowska labai myli šunis, sukūrė ne vieną kūrinį gyvūnų augintinių tema.  

Kai nauji namai – geriausias tam šuniui nutikęs dalykas...

KAIP TU GALI TAIP SAKYTI?!, - išpučia akis žmonės, išgirdę, jog džiaugiuosi pamačiusi, kad kažkas ieško naujų namų savo šuniui. Kartais net savo klientams pasiūlau apsvarstyti tokį variantą.

Va je zau... Kokia baisi dresuotoja! Taip, taip, labai baisi. Bet žinote, kas baisiau? Nesuteikti šuniui šanso gyventi svajonių gyvenimą su kitu žmogumi, nes:

Kai tenka paleisti GYVENIMO ŠUNĮ

 „Tikrai nepirksime, aš net pinigų su savimi neturiu". Kaip šiandien atsimenu – važiavome toli, kelias valandas, ir, aišku, tik pažiūrėti. Tai buvo mano mintis. Atsakingi britai, nužvelgę mus, paklausė: ar esate pasiruošę, ar sąlygos tinkamos, ar seniai galvojote, nes tai labai didelė atsakomybė. Mes susižvalgėme. Taip, ilgai domėjomės, skaitėme... Aišku, tai buvo melas.

Apie tėvų pavyzdį vaikams...

Pagarbos ir empatijos gyvūnams ugdymas prasideda ne kažkur ir kažkada, o čia ir dabar - mūsų namuose, šeimoje. Jeigu mokysime savo vaikus mylėti ir gerbti gyvybę, rūpintis visais gyvūnais, užaugę jie bus empatiški ir atsakingi.

Apie „tyresnius“ ir „geresnius“. Ne mus!

Šiandien naršiau Facebook’e, tikėdamasi pamatyti ką nors įdomaus ar gero. Nei gero, nei labai įdomaus neužmačiau, bet dėmesį patraukė vienas dalykas. Ar pastebėjote, kad vadinamoji „pasyvi agresija“ tapo norma? Žmonės žarstosi šūdais vieni ant kitų, ir tai netgi laikoma sveikintinu dalyku.

Parodų veteranai – istoriją kuriantys šunys

Jie nėra paprasti dalyviai. Jie – gyvas paveldas, auksiniai veislės puslapiai. Jie nepavaldūs laikui. 

Šiandien jie pasirodo veteranų ringe. Jų žingsniai lėti, bet išdidūs. Jų titulus galima vardyti valandų valandas, o vardus žino visi, kas susiję su veisle. Bet dabar jiems reikia ne medalių, o mūsų atminties, pagarbos ir švelnumo.

Susikalbėjimas: tai nėra taip paprasta

Akivaizdus, kasdienis pavyzdys, kurį ne tik šunų dresūros treneris, bet ir nors kiek išmanantis šunų kūno kalbą žmogus atpažins: einu gatve su 4 mėnesių šuniuku. „Koks mieeeelaaas!”, - žiūrėdami šuniukui tiesiai į akis aikčioja žmonės ir ištiestomis rankomis puola artyn. Lenkiasi virš šuniuko pataršyti jo galvą, kaklą, ausis.

„Tik šunų“ aš neturiu. Ne čia kreipėtės!

Aš juk nežadėjau šiais metais visad būti miela, melancholiška ir pūkuota. Esu jau rašiusi tai keliskart tikslinėse grupėse, parašysiu ir čia. Kaip manęs netingi žmonės klausinėti, taip aš netingėsiu rašyti. N-tąjį kartą pasikartosiu, kai ruošiatės pirkt šuniuką ir siunčiat veisėjams lakonišką vieną žodį „Kaina"… Ar žinot, kaip tai skamba?

Šventiniai linkėjimai ištikimiausiam draugui

Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir metų Naujų! Tokie sveikinimai pastaruoju metu dažnai skamba tarp „dvikojų bičiulių“. Nieko nuostabaus – vos praūžė Kalėdos ir visai ne už kalnų Naujieji metai. Visiems linkime laimės, sveikatos, pilnatvės, meilės ir viso ko geriausio. O aš šiandien noriu skirti sveikinimą ir linkėjimus uodeguotajam, ištikimiausiam draugui... Šuniui!

Kas naikina šunų veisles?

Mitelšnaucerių veisėjos Almos Veršickienės įrašas (greičiau, skausmo balsas) jos socialinėje paskyroje tapo dingstimi plačiau pakalbėti apie blogį, kurį sukuria šunų augintojų neatsakingumas. Kalbame apie asmenis, kurie veisia „veislinius“ šunis be dokumentų ir vienu mostu nubraukia veislės puoselėtojų pastangas. Veisėja neseniai sužinojo, kad jos išveista kalytė turės bedokumenčių šunyčių. Taip, abu būsimų šunelių tėvai turi kilmės dokumentus, bet tai esmės nekeičia. 

Pamilti rudenį dėl... šuns

Tu gimei birželį. Tad, kai margaspalvis ruduo nudažė Vilniaus medžius „kruvinu“ auksu, tebuvai vos ketverių mėnesių šunytė. Šuoliavai per medžių lapų krūvas ir, dėl savo mažumo, vos dvidešimties centimetrų ties ketera, skendai ir vėl išnirdavai lapuose. Apie Tavo buvimo vietą nurodydavo tik Tavo kūnui neproporcingai didelės, stačios ausys. Vertei šypsotis ne tik mane, bet ir praeivius. Niekas negalėjo Tau atsispirti.

Pamąstymai apie šuns ir žmogaus mokslus

Vakar kalendoriui pervertus lapą, o rudeniui pasibeldus į kiemą, šiandien vaikai ir vėl žygiuos į mokyklas...

Šunų parodos: kodėl bendruomenė tampa svarbi?

Visai neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašas, kuriame rusų žaisliuko veislės šuns savininkė bei veisėja, ekspertizės ringe šiam išsigandus teisėjo, šunelį griebia į glėbį ir skaudžiai ranka jam suduoda. Šuo gailiai sucypia. „Šeimininkės“ tai nesustabdo...

Pasivaikščiojimai: prievolė ar džiaugsmas?

Lyja. Šiandien ištisą dieną lyja. Dangus paskelbė sausrai karą, kurį nepailstamai lydi griaustinio būgnai. Jei būčiau paprastas kasdienybės vartotojas, sėdėčiau kur nors biure arba ant sofos, gurkšnočiau arbatą ir stebeilyčiau į spalvotais paveikslėliais mirgančią dėžę, dar vadinamą televizoriumi. Bet ne. Apsiaunu geltonus, išblukusius guminius botus, užsimetu nutrintą lietpaltį, Brisiui prie antkaklio prisegu pavadėlį ir palieku šiltus namus.

Ačiū šunims, kad jie „parinko“ man naują kelią

Už tai, jog save iš naujo atrado kitoje profesijoje, dirigento Gintaro Rinkevičiaus ir buvusios Vilniaus senojo teatro vadovės Tatjanos Rinkevičienės dukra Saulė Rinkevičiūtė dėkinga... šunims! Artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, įdomu išgirsti jos istoriją. Šis pokalbis su Saule nėra „klasikinis“ tinklaraščio įrašas, tačiau Šuns dienos proga tebūnie tai maloni išimtis. 

To nemoko juokiuose pasaulio universitetuose

Buvau vaikas vienišius. Ne, manęs neatstumdavo mano bendraamžiai. Ir taip, turėjau pačią nuostabiausią šeimą, tokią, apie kurią tik galima svajoti. Ir vis dėlto labai dažnai rinkdavausi vienatvę. 

Kodėl? Nežinau. Žmonės nebūdavo „mano padarai“. 

Ką išgirsti tarp eilučių...

 Skambutis.

- Klausau.

- Laba diena. Ieškau mopsiuko. Ar turite?

Paaiškinu visą situaciją. Kas, kaip ir kada. Tada pasiūlau ir savo patinukų vaikus. Oi, ne, nori 2 mėnesių dar nesugadinto. Pasidaro įdomu. Manau, ir jums įdomu. Galvoju, užklausiu.

Kodėl geriausias Valentinas yra šuo?

Rožės, žvakės, restoranai ir kita komercija tapo nepakeičiama Valentino dienos atributika. Dalis mūsų švęs šią šventę iki ausų įsimylėję savo antrąją puselę bei apsikarstę anksčiau išvardytomis banalybėmis. Kita dalis, vienišiai ir atsiskyrėliai, galbūt liūdės, o galbūt visai pamirš apie šios datos išskirtinumą. Na, o gudriausieji praleis šią dieną su geriausiais valentinais – savo šunimis. Kodėl geriausiais? Tuoj paaiškinsiu...

Dar kartą apie meilę: čia ir dabar!

Nors už lango jau kelintą dieną dangus maišosi su žeme (sniegas vėl pamiršo, kad jis – ne lietus), širdyse tvyro šiluma. Kalėdos. Gražiausios metų šventės. Cinamono ir imbierinių sausainių kvapas kutena ne tik mūsų, bet ir šlapias augintinių noseles. Tačiau, jei krikščionims Kalėdos – Kristaus gimimo metas, šunims – tai ilgiau namie būnančio, laime spindinčio šeimininko akys. 

Nebylys šuo – mūsų mokytojas, arba truputį apie gyvenimo pamokas

Pamenu kiekvieną gimtadienį, kai pūsdama ant torto dailiai susmaigstytas žvakutes, sugalvodavau vieną vienintelį norą – turėti šunį. Taip, tai tikrai buvo mano gyvenimo svajonė. Ir kai jubiliejinio, dešimtojo, gimtadienio proga mūsų virtuvėje sublizgėjo nauji, ant grindų surikiuoti dubenėliai, kambario kamputyje savo vietą rado guolis, o šalia jo jaukiai įsitaisė į mano visai nepanašūs žaislai, buvo aišku: į mūsų namus atvyksta šuo, o į mano gyvenimą – brangiausias mokytojas.