2017 m. spalio 24 d., antradienis

Ar gelbėdami šunį iš blogų sąlygų ką nors išgelbstime?

©Gabija Vyšniauskaitė

Ne vienas šunų mylėtojas, ieškodamas šuniuko, paieškas pradeda skelbimų puslapiuose. Deja, ne visuose skelbimuose šunys atrodo laimingi ir prižiūrėti. Dažnai nuotraukose matomi vaizdai šokiruoja – šuniukai auga tamsioje patalpoje, toli nuo žmogaus, kenčia drėgmę, šaltį ir... šitaip kentėdami suvirpina pirkėjų širdis.




Paprastai tokios suvargusių šuniukų pardavimo vietos yra nelegalios (niekur neregistruotos ir nemokančios mokesčių), siekiančios kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti kuo daugiau pelno. Paprasčiau sakant – veisiamą kalę naudoti kiek įmanoma dažniau ir, neskiriant pakankamai laiko ir dėmesio šuniukų auginimui, privalomoms veterinarinėms procedūroms ir ankstyvajai socializacijai, parduoti gyvūnų kuo daugiau. Patekus į tokią vietą būna akivaizdu, kad čia nesilaikoma gyvūnų gerovės ir kad šunys paprasčiausiai išnaudojami.

Tai kodėl žmonės vis dėlto perka tokius šuniukus?

Nors logika ir sufleruoja nepirkti naujojo šeimos nario iš vadinamosios „daugyklos“, tačiau gailestis nugali. Daugybė naujų šeimininkų, pirkdami šuniuką, augusį be žmogaus dėmesio, jaučiasi atlikę gerą darbą ir išgelbėję būsimą keturkojį draugą.

Viena vertus, pirkėjas yra teisus – šiuo metu lovoje miegantis Reksas tikrai jaučiasi geriau, nei tada, kai su kitais vados šunyčiais dalijosi purvinu guoliu. Kita vertus, ši problema yra daugialypė, kad ją vertintume tik iš vieno šunelio perspektyvos.

Pirkimo iš „daugyklų“ problema yra ta, kad, kaip įprasta versle, paklausa skatina pasiūlą. Kitaip sakant, kiekvienas nupirktas šuniukas yra dar vienas įrodymas neatsakingu šunų dauginimu užsiimančiam asmeniui, kad neverta stengtis dėl geresnių sąlygų gyvūnams – vis tiek atsiras patiklus pirkėjas, kuris su ašaromis akyse atiduos sunkiai uždirbtus pinigus vien dėl to, kad „gaila palikti liūdnai atrodantį šuniuką“. Beje, gana dažnai šuniukas atrodo liūdnas todėl, kad, augdamas nehigieniškose sąlygose, prastai šeriamas ir neprižiūrimas, jau serga. Vis dėlto pirkėjas, pasirinkęs augintinį iš rizikingos pardavimo vietos, priimdamas į namus gyvybę, kurios įsigijimo nepatvirtina jokios sutartys, negali tikėtis jokios pagalbos iš pardavėjo. Ar toks „veisėjas“ padės pirkėjui iškilus problemoms, priklauso tik nuo jo sąžinės. Bet neverta tikėtis empatijos ir supratingumo iš žmogaus, laikančio šunis vien dėl pelno.

Mažiau patirties kinologijoje turinčiam būsimam šuns šeimininkui dažnai sunku atskirti atsakingą veisėją nuo šuniukus neatsakingai parduodančio „daugintojo“. Abiejų tikslai lyg ir panašūs – šuniukams rasti naujus namus. Ir vis dėlto esminis skirtumas yra jų požiūryje bei  to išprovokuotuose tolimesniuose veiksmuose – veisėjas gyvena dėl šunų, „daugintojas“ – iš šunų. Pirmasis skirs kuo daugiau dėmesio šuniukų auginimui ir socializavimui, tuo tarpu antrasis dažnai „pamirš“ pasirūpinti net privalomuoju vakcinavimu.

Nelegaliu šunų veisimu užsiimančių „daugintojų“ apgaulės vertos atskiro straipsnio, todėl šį kartą užteks trumpai paminėti, kad nederėtų visų šunis parduodančių asmenų vertinti vienodai. Nes jų požiūris į pirkėją ir parduodamą gyvūną taip pat skiriasi.

Viskas būtų puiku, jeigu nupirkus visus be reikiamos priežiūros ir dėmesio augintus šuniukus, „daugykla“ nebedaugintų turimų šunų skaičiaus ir kas pusę metų nepildytų skelbimų portalų pasikartojančiomis nuotraukomis.

Bet realybė yra kitokia... Ilgesnį laiką sekant skelbimus, nesunku pastebėti, kad tose pačiose, jau matytose prastose sąlygose kas kelis mėnesius (ar dar dažniau) gimsta šuniukų vados. Tuomet patiklūs pirkėjai iš gailesčio vėl „gelbsti“ šunyčius, o pirkimo-pardavimo-dauginimo ratas sukasi toliau.

Ką daryti, norint sustabdyti šį užburtą ratą? 

Pirmiausia derėtų susisiekti su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba bei Valstybine mokesčių inspekcija – šios institucijos gali patikrinti, ar šuniukai veisiami legaliai. Jeigu pardavėjui neužtenka sąmoningumo tinkamai rūpintis šunimis vien dėl gyvūnų gerovės, galbūt nuomonę pakeisti padės valstybės priimti įstatymai ir sankcijos jų nesilaikymo atveju.

Kitas, ne mažiau veiksmingas „daugintojų“ stabdymo būdas – niekuomet iš jų nepirkti šuniukų.

Paklausai sumažėjus, susitrauks ir pasiūla.

Netinkamo šuniukų veisimo tema visuomet skaudi. Viena vertus, iš prastų auginimo sąlygų šuniukas patenka į geras, mylinčias rankas. Kita vertus, paremiama dažniausiai nelegali veikla ir jos propaguotojams tarsi sufleruojama, kad neverta stengtis, jei ne dėl mokesčių, tai dėl gyvūnų gerovės – pirkėjų vis tiek atsiras, kad ir kokie suvargę būtų šuniukai.
Todėl prieš ruošiantis įsigyti šunį, kuris šeimininką džiugintų bent dešimtmetį, patariama vengti impulsyvaus pirkimo „iš gailesčio“.

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą