Apie „tyresnius“ ir „geresnius“. Ne mus!

Šiandien naršiau Facebook’e, tikėdamasi pamatyti ką nors įdomaus ar gero. Nei gero, nei labai įdomaus neužmačiau, bet dėmesį patraukė vienas dalykas. Ar pastebėjote, kad vadinamoji „pasyvi agresija“ tapo norma? Žmonės žarstosi šūdais vieni ant kitų, ir tai netgi laikoma sveikintinu dalyku.

Puikus šio laikmečio pavyzdys – neseniai matyta nuotrauka: „Nepirk. Priglausk”, kas reiškia – nepirk iš veisėjo veislinio gyvūno – pasiimk iš prieglaudos. Rimtai? Ar kada nors matėte veisėją, rašantį: „Nepriglausk, pirk“? Aš – tikrai ne. Šią temą stebiu jau daug metų, anksčiau buvau itin įsigilinusi, bet per beveik 30 metų taip ir nesulaukiau atsakymo: kodėl?

Kodėl iki šiol nesutvarkyta benamių gyvūnų prevencija? Kodėl vis dar egzistuoja benamiai ir skriaudžiami gyvūnai? IR KAIP SU TUO SUSIJĘ YRA VEISĖJAI? Kiek esu skaičiusi veisėjų pasisakymų ar interviu, beveik visi iki vieno sako: „Pirk iš veisėjo arba priglausk, bet niekada nepirk iš daugintojo.“

Man visada tai atrodė keista. Gal tai sako dėl populiarumo? Prieglaudos, laikini globėjai, aukojimai tapo tarsi moralinio pranašumo ženklu. Tokie žmonės atrodo „tyresni“, „geresni“. Bet šis įvaizdis stipriai iškreipia požiūrį į gyvūnus, globą, tvarką ir atsakomybę.

Mano nuomonė šiek tiek kitokia. Būtent todėl, kad man gyvūnų labai gaila, aš esu prieš dabartinę prieglaudų sistemą – prieš nesibaigiantį aukojimą vietoms, kurios seniai tapo verslu. Taip, jose dirba daug gerų žmonių, bet net ir jie privačiai pripažįsta: tai verslas. Ir tai verslas, kuris niekada nesibaigs.

Paprastai blogį keičia gėris, blogis išraunamas su šaknimis, o gėris pasėjamas. Ši sritis kitokia. Be daugybės protu nesuvokiamų sprendimų bei elgsenos, taipogi kol viešumoje skambės tokios kvailos frazės, kaip ši ar kaip neseniai išgirsta iš vieno kolegos: „Draugo nenusipirksi“, tol tūkstančiai gyvūnų liks apleisti, kankinami, neprižiūrimi ir niekam nereikalingi; gal kas pamanys, jog tai nesusiję dalykai, bet jie susiję, ir netgi itin tampriai.

O dėl tos frazės galiu pasakyti tik tiek – taip, draugo nenusipirksi, nes žmogaus draugas – žmogus. Šuo yra šuo! Ir mes juos mylime neretai net labiau nei draugus – jie tampa mūsų šeimos nariais. Ir čia būsiu šiek tiek ciniška, bet, neabejoju, absoliučiai teisi: tie žmonės, kurie renkasi veislinį šunį, kreipia dėmesį į jam būdingą charakterį, temperamentą ir išvaizdą, palygina su savo galimybėmis bei poreikiais, dažniausiai jie neturi problemų nei su namų nusiaubimu, nei laksto pas gyvūnų elgesio korekcijos specialistus, nei verkia socialiniuose tinkluose, koks jų šuo „nenuspėjamas“.

Tai tiek. Tikiuosi, neįsižeidėte. O jei ir įsižeidėte – taip jums ir reikia.

Jurga Baltas vėjas

Jolantos Lapeikės nuotr.

Parodų veteranai – istoriją kuriantys šunys

Jie nėra paprasti dalyviai. Jie – gyvas paveldas, auksiniai veislės puslapiai. Jie nepavaldūs laikui. 

Šiandien jie pasirodo veteranų ringe. Jų žingsniai lėti, bet išdidūs. Jų titulus galima vardyti valandų valandas, o vardus žino visi, kas susiję su veisle. Bet dabar jiems reikia ne medalių, o mūsų atminties, pagarbos ir švelnumo.

Susikalbėjimas: tai nėra taip paprasta

Akivaizdus, kasdienis pavyzdys, kurį ne tik šunų dresūros treneris, bet ir nors kiek išmanantis šunų kūno kalbą žmogus atpažins: einu gatve su 4 mėnesių šuniuku. „Koks mieeeelaaas!”, - žiūrėdami šuniukui tiesiai į akis aikčioja žmonės ir ištiestomis rankomis puola artyn. Lenkiasi virš šuniuko pataršyti jo galvą, kaklą, ausis.

„Tik šunų“ aš neturiu. Ne čia kreipėtės!

Aš juk nežadėjau šiais metais visad būti miela, melancholiška ir pūkuota. Esu jau rašiusi tai keliskart tikslinėse grupėse, parašysiu ir čia. Kaip manęs netingi žmonės klausinėti, taip aš netingėsiu rašyti. N-tąjį kartą pasikartosiu, kai ruošiatės pirkt šuniuką ir siunčiat veisėjams lakonišką vieną žodį „Kaina"… Ar žinot, kaip tai skamba?

Šventiniai linkėjimai ištikimiausiam draugui

Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir metų Naujų! Tokie sveikinimai pastaruoju metu dažnai skamba tarp „dvikojų bičiulių“. Nieko nuostabaus – vos praūžė Kalėdos ir visai ne už kalnų Naujieji metai. Visiems linkime laimės, sveikatos, pilnatvės, meilės ir viso ko geriausio. O aš šiandien noriu skirti sveikinimą ir linkėjimus uodeguotajam, ištikimiausiam draugui... Šuniui!

Kas naikina šunų veisles?

Mitelšnaucerių veisėjos Almos Veršickienės įrašas (greičiau, skausmo balsas) jos socialinėje paskyroje tapo dingstimi plačiau pakalbėti apie blogį, kurį sukuria šunų augintojų neatsakingumas. Kalbame apie asmenis, kurie veisia „veislinius“ šunis be dokumentų ir vienu mostu nubraukia veislės puoselėtojų pastangas. Veisėja neseniai sužinojo, kad jos išveista kalytė turės bedokumenčių šunyčių. Taip, abu būsimų šunelių tėvai turi kilmės dokumentus, bet tai esmės nekeičia. 

Pamilti rudenį dėl... šuns

Tu gimei birželį. Tad, kai margaspalvis ruduo nudažė Vilniaus medžius „kruvinu“ auksu, tebuvai vos ketverių mėnesių šunytė. Šuoliavai per medžių lapų krūvas ir, dėl savo mažumo, vos dvidešimties centimetrų ties ketera, skendai ir vėl išnirdavai lapuose. Apie Tavo buvimo vietą nurodydavo tik Tavo kūnui neproporcingai didelės, stačios ausys. Vertei šypsotis ne tik mane, bet ir praeivius. Niekas negalėjo Tau atsispirti.