Brangus drauge,
Nuo neatmenamų laikų žengei mano pašonėje ir džiuginai savo šlapios nosies bakstelėjimais. Buvai šalia, kai to labiausiai reikėjo. Žvelgei man į akis ir tavo žvilgsnis buvo iškalbingesnis už daugybę žodžių.
Rožiniai kaspinėliai, spalvoti drabužėliai, karališka neliečiamybė ir lepumas vienu metu bemaž tapo mažų veislių šuniukų stereotipu. Tačiau požiūris kinta ir vis daugiau mažų šunų matome dresūros aikštelėse, vikrumo, šokių su šunimis ar kitose varžybose. Visgi žmonėms būdinga pamiršti, jog net ir mažas Jorkšyro terjeras yra terjeras, nusipelnęs žiurkių gaudytojas. Apie mažuosius terjerus ir jų veislės funkcijas žinome ar bent esame girdėję, tačiau kokius dar darbus „dirbo“ šunys kompanionai?
Vargiai įsivaizduotume savo gyvenimą be tinklaraščių, naujienų portalų, socialinių tinklų. Akį traukiančios asmenukės, ryškūs vaizdai, karščiausios naujienos apie žvaigždes ir pasaulio įvykius – neišvengiama kasdienybė. O kas atsitinka, kuomet visa tai pritaikoma šunims?
Kalėdos – džiaugsmo, stebuklų metas. Papuoštos eglutės, dovanos, seniai matytų mielų, artimų žmonių veidai. Laukiamiausia metų šventė... O jei kalbėtume apie šunis, ar jie supranta, jog kažkas svarbaus artėja? Ką jie jaučia ir kaip jaučiasi per šventes?
Šunų šeimininkams svarbu apsišarvuoti kantrybe. Išlepintas šuo gali būti labai įkyrus kažko reikalaudamas, įprasti kažko reikalauti skalydamas, bandydamas grybštelėti šeimininkui. Jei retkarčiais nusižengsite taisyklėms (sakykime, augintiniui neduodate maisto nuo savo stalo, bet vienąkart palepinsite gardesniu kąsneliu), šuniui tai taps paskata vis dažniau ir įžūliau reikalauti vaišių.
Bene kiekvienam šuns šeimininkui kilo mintis, kad augintinis – tai lyg jo mažas, niekad neužaugantis vaikas. O jeigu vaikas, negi ko nors jam gali būti gaila?..
