Skambutis.
- Klausau.
- Laba diena.
Ieškau mopsiuko. Ar turite?
Paaiškinu visą situaciją. Kas, kaip ir kada.
Tada pasiūlau ir savo patinukų vaikus. Oi, ne, nori 2
mėnesių dar nesugadinto.
Pasidaro įdomu. Manau, ir jums įdomu. Galvoju, užklausiu.
Skambutis.
- Klausau.
- Laba diena.
Ieškau mopsiuko. Ar turite?
Paaiškinu visą situaciją. Kas, kaip ir kada.
Tada pasiūlau ir savo patinukų vaikus. Oi, ne, nori 2
mėnesių dar nesugadinto.
Pasidaro įdomu. Manau, ir jums įdomu. Galvoju, užklausiu.
Nors už lango jau kelintą dieną dangus maišosi su žeme (sniegas vėl pamiršo, kad jis – ne lietus), širdyse tvyro šiluma. Kalėdos. Gražiausios metų šventės. Cinamono ir imbierinių sausainių kvapas kutena ne tik mūsų, bet ir šlapias augintinių noseles. Tačiau, jei krikščionims Kalėdos – Kristaus gimimo metas, šunims – tai ilgiau namie būnančio, laime spindinčio šeimininko akys.
Pamenu kiekvieną gimtadienį, kai pūsdama ant torto dailiai susmaigstytas žvakutes, sugalvodavau vieną vienintelį norą – turėti šunį. Taip, tai tikrai buvo mano gyvenimo svajonė. Ir kai jubiliejinio, dešimtojo, gimtadienio proga mūsų virtuvėje sublizgėjo nauji, ant grindų surikiuoti dubenėliai, kambario kamputyje savo vietą rado guolis, o šalia jo jaukiai įsitaisė į mano visai nepanašūs žaislai, buvo aišku: į mūsų namus atvyksta šuo, o į mano gyvenimą – brangiausias mokytojas.
Gyvūnų globos dienos ištakos siekia 1913 metus, kai Italijoje, Florencijoje, vykstant Tarptautinei ekologų konferencijai, jos dalyvių buvo pasiūlyta spalio 4–ąją, šventojo Pranciškaus, visų gyvų Žemės padarų globėjo, atlaidų dieną skirti būtent šiai šventei. Ne, tai nereiškia, jog tik po šios konferencijos nutarimo pradėjome sąmoningai rūpintis savo augintiniais.
Brangus drauge,
Nuo neatmenamų laikų žengei mano pašonėje ir džiuginai savo šlapios nosies bakstelėjimais. Buvai šalia, kai to labiausiai reikėjo. Žvelgei man į akis ir tavo žvilgsnis buvo iškalbingesnis už daugybę žodžių.