Visai neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašas, kuriame rusų žaisliuko veislės šuns savininkė bei veisėja, ekspertizės ringe šiam išsigandus teisėjo, šunelį griebia į glėbį ir skaudžiai ranka jam suduoda. Šuo gailiai sucypia. „Šeimininkės“ tai nesustabdo...
Lyja. Šiandien ištisą dieną lyja. Dangus paskelbė sausrai karą, kurį nepailstamai lydi griaustinio būgnai. Jei būčiau paprastas kasdienybės vartotojas, sėdėčiau kur nors biure arba ant sofos, gurkšnočiau arbatą ir stebeilyčiau į spalvotais paveikslėliais mirgančią dėžę, dar vadinamą televizoriumi. Bet ne. Apsiaunu geltonus, išblukusius guminius botus, užsimetu nutrintą lietpaltį, Brisiui prie antkaklio prisegu pavadėlį ir palieku šiltus namus.
Už tai, jog save iš naujo atrado kitoje profesijoje, dirigento Gintaro Rinkevičiaus ir buvusios Vilniaus senojo teatro vadovės Tatjanos Rinkevičienės dukra Saulė Rinkevičiūtė dėkinga... šunims! Artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, įdomu išgirsti jos istoriją. Šis pokalbis su Saule nėra „klasikinis“ tinklaraščio įrašas, tačiau Šuns dienos proga tebūnie tai maloni išimtis.
Buvau vaikas vienišius. Ne, manęs neatstumdavo mano bendraamžiai. Ir taip, turėjau pačią nuostabiausią šeimą, tokią, apie kurią tik galima svajoti. Ir vis dėlto labai dažnai rinkdavausi vienatvę.
Kodėl? Nežinau. Žmonės nebūdavo „mano padarai“.
Skambutis.
- Klausau.
- Laba diena.
Ieškau mopsiuko. Ar turite?
Paaiškinu visą situaciją. Kas, kaip ir kada.
Tada pasiūlau ir savo patinukų vaikus. Oi, ne, nori 2
mėnesių dar nesugadinto.
Pasidaro įdomu. Manau, ir jums įdomu. Galvoju, užklausiu.
Nors už lango jau kelintą dieną dangus maišosi su žeme (sniegas vėl pamiršo, kad jis – ne lietus), širdyse tvyro šiluma. Kalėdos. Gražiausios metų šventės. Cinamono ir imbierinių sausainių kvapas kutena ne tik mūsų, bet ir šlapias augintinių noseles. Tačiau, jei krikščionims Kalėdos – Kristaus gimimo metas, šunims – tai ilgiau namie būnančio, laime spindinčio šeimininko akys.
