Aš juk nežadėjau šiais metais visad būti miela, melancholiška ir pūkuota. Esu jau rašiusi tai keliskart tikslinėse grupėse, parašysiu ir čia. Kaip manęs netingi žmonės klausinėti, taip aš netingėsiu rašyti. N-tąjį kartą pasikartosiu, kai ruošiatės pirkt šuniuką ir siunčiat veisėjams lakonišką vieną žodį „Kaina"… Ar žinot, kaip tai skamba?
Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir metų Naujų! Tokie sveikinimai pastaruoju metu dažnai skamba tarp „dvikojų bičiulių“. Nieko nuostabaus – vos praūžė Kalėdos ir visai ne už kalnų Naujieji metai. Visiems linkime laimės, sveikatos, pilnatvės, meilės ir viso ko geriausio. O aš šiandien noriu skirti sveikinimą ir linkėjimus uodeguotajam, ištikimiausiam draugui... Šuniui!
Mitelšnaucerių veisėjos Almos Veršickienės įrašas (greičiau, skausmo balsas) jos socialinėje paskyroje tapo dingstimi plačiau pakalbėti apie blogį, kurį sukuria šunų augintojų neatsakingumas. Kalbame apie asmenis, kurie veisia „veislinius“ šunis be dokumentų ir vienu mostu nubraukia veislės puoselėtojų pastangas. Veisėja neseniai sužinojo, kad jos išveista kalytė turės bedokumenčių šunyčių. Taip, abu būsimų šunelių tėvai turi kilmės dokumentus, bet tai esmės nekeičia.
Tu gimei birželį. Tad, kai margaspalvis ruduo nudažė Vilniaus medžius „kruvinu“ auksu, tebuvai vos ketverių mėnesių šunytė. Šuoliavai per medžių lapų krūvas ir, dėl savo mažumo, vos dvidešimties centimetrų ties ketera, skendai ir vėl išnirdavai lapuose. Apie Tavo buvimo vietą nurodydavo tik Tavo kūnui neproporcingai didelės, stačios ausys. Vertei šypsotis ne tik mane, bet ir praeivius. Niekas negalėjo Tau atsispirti.
Vakar kalendoriui pervertus lapą, o rudeniui pasibeldus į kiemą, šiandien vaikai ir vėl žygiuos į mokyklas...
.jpeg)
Visai neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašas, kuriame rusų žaisliuko veislės šuns savininkė bei veisėja, ekspertizės ringe šiam išsigandus teisėjo, šunelį griebia į glėbį ir skaudžiai ranka jam suduoda. Šuo gailiai sucypia. „Šeimininkės“ tai nesustabdo...
Lyja. Šiandien ištisą dieną lyja. Dangus paskelbė sausrai karą, kurį nepailstamai lydi griaustinio būgnai. Jei būčiau paprastas kasdienybės vartotojas, sėdėčiau kur nors biure arba ant sofos, gurkšnočiau arbatą ir stebeilyčiau į spalvotais paveikslėliais mirgančią dėžę, dar vadinamą televizoriumi. Bet ne. Apsiaunu geltonus, išblukusius guminius botus, užsimetu nutrintą lietpaltį, Brisiui prie antkaklio prisegu pavadėlį ir palieku šiltus namus.
