2018 m. sausio 9 d., antradienis

Kai šeimininkai narvo bijo labiau, nei šuo

© Gabija Vyšniauskaitė

Šuo liūdnomis akimis seka pro duris išeinantį šeimininką ir, tiesdamas leteną pro grotas, bando jį pasiekti. Leteną tiesia vis įnirtingiau, kol galiausiai pradeda cypti ir kaukti. Šeimininko žingsnius laiptinėje palydi nervingas lojimas. Kokias mintis sukelia šis vaizdas ir garsas? Jaučiame gailestį, tiesa?




Narvas daugeliui šunų mylėtojų asocijuojasi su kalėjimu – grotos riboja šuns erdvę ir neleidžia jam laisvai bėgioti po namus. Todėl nenuostabu, kad dažnas šeimininkas jokiu būdu nenori savo augintinio palikti narve, net jeigu pastarasis ir graužia laidus ar iš nuobodulio sučiaumoja šeimininko batus.

Pažvelkime į šią problemą kitaip – panagrinėkime, kokia narvo nauda (o gal žala?) yra šeimininkui, o kokia – šuniui. Emocijas, kiek įmanoma, palikime nuošalyje.

Tačiau reikia pabrėžti, kad apie narvo teikiamą naudą galime kalbėti tokiu atveju, kai šuo prie jo yra tinkamai pratinamas. Priešingu atveju narvas gali tapti stresą keliančiu kalėjimu augintiniui, kuris narvą laiko ne saugiu guoliu, o nejaukia metaline dėže.

Narvo nauda šeimininkui yra gana akivaizdi – pirmiausia, šuo atribojamas nuo bet ko, ką galėtų sunaikinti. Laidai, batai, baldų kojos... visa tai liks nepaliesta aštrių dantų. Privalumas tas, kad šuo, neįpratęs graužti, kai lieka vienas (arba graužti tik jam narve paliktus žaislus), vėliau neturi poreikio gadinti baldus ar batus, nes šis įprotis paprasčiausiai niekada nesusiformavo. Narvas taip pat padeda palaikyti švarą namuose, nes šuo, būdamas vienas, nelipa ant baldų, nekrausto šiukšlinės.

Narvo trūkumai daugumos šeimininkų nuomone yra tai, jog pastarasis užima daug vietos, prastina interjerą ir nekaip nuteikia vien pažiūrėjus į grotas.

Kita vertus, šuniui bet kuriuo atveju reikia saugios, ramios vietos miegui (šeimininkų lova nesiskaito), narvo dizainą galima pakeisti akiai mielesniu uždangalu, o grotų keliamas „negatyvas“ turėtų nuslopti, vertinant jo naudą ir šeimininkui, ir šuniui.

Taigi, šuniui narvas teikia saugumą (ypač jeigu jis panašus į olą – sakykime, uždengtas medžiaga ar pastatytas atokiau ir šuo gali pasislėpti). Narvas išskirtinai naudingas tiems šunims, kurie gyvena šeimose su mažais vaikais – augintinis gali atsitraukti ir saugiai pailsėti, kai šiam to norisi (šunys, kaip ir žmonės, pavargsta nuolat bendrauti).

Tinkamai pratinant prie narvo (nuolat paliekant žaislų ir maisto, skatinant šunį būti narve net kai šeimininkai yra namuose), šis tampa augintinio „kambariu“. Prireikus, šį „kambarį“ galima transportuoti ir, važiuojant į svečius ar atostogauti, šuo turi savo privačią erdvę, kupiną namų kvapų. Žmogus tokios prabangos dažniausiai neturi. Kitas narvo privalumas šuniui, ypač jaunam ir linkusiam pasaulį pažinti graužiant, yra saugumo užtikrinimas. Narve paliktas keturkojis nerizikuoja perkąsti laido ar paspringti namuose rastu daikteliu.

Vis dėlto narvas ne visada būtinas. Dažniausiai jis rekomenduojamas šunims, kurie linkę elgtis destruktyviai arba nuolat keliauja su šeimininkais. Nors skamba paradoksaliai, bet narvas atveria šuniui pasaulį – prie jo pripratintas augintinis gali kartu su šeimininkais keliauti didelius atstumus automobiliu, komfortiškiau jaustis parodose ar varžybose.

 Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą