Šuo liūdnomis
akimis seka pro duris išeinantį šeimininką ir, tiesdamas leteną pro grotas,
bando jį pasiekti. Leteną tiesia vis įnirtingiau, kol galiausiai pradeda cypti
ir kaukti. Šeimininko žingsnius laiptinėje palydi nervingas lojimas. Kokias
mintis sukelia šis vaizdas ir garsas? Jaučiame gailestį, tiesa?
Narvas daugeliui
šunų mylėtojų asocijuojasi su kalėjimu – grotos riboja šuns erdvę ir neleidžia
jam laisvai bėgioti po namus. Todėl nenuostabu, kad dažnas šeimininkas jokiu
būdu nenori savo augintinio palikti narve, net jeigu pastarasis ir graužia
laidus ar iš nuobodulio sučiaumoja šeimininko batus.
Pažvelkime į šią
problemą kitaip – panagrinėkime, kokia narvo nauda (o gal žala?) yra
šeimininkui, o kokia – šuniui. Emocijas, kiek įmanoma, palikime nuošalyje.
Tačiau reikia
pabrėžti, kad apie narvo teikiamą naudą galime kalbėti tokiu atveju, kai šuo
prie jo yra tinkamai pratinamas. Priešingu atveju narvas gali tapti stresą
keliančiu kalėjimu augintiniui, kuris narvą laiko ne saugiu guoliu, o nejaukia
metaline dėže.
Narvo nauda
šeimininkui yra gana akivaizdi – pirmiausia, šuo atribojamas nuo bet ko, ką
galėtų sunaikinti. Laidai, batai, baldų kojos... visa tai liks nepaliesta
aštrių dantų. Privalumas tas, kad šuo, neįpratęs graužti, kai lieka vienas
(arba graužti tik jam narve paliktus žaislus), vėliau neturi poreikio gadinti
baldus ar batus, nes šis įprotis paprasčiausiai niekada nesusiformavo. Narvas
taip pat padeda palaikyti švarą namuose, nes šuo, būdamas vienas, nelipa ant
baldų, nekrausto šiukšlinės.
Narvo trūkumai
daugumos šeimininkų nuomone yra tai, jog pastarasis užima daug vietos, prastina
interjerą ir nekaip nuteikia vien pažiūrėjus į grotas.
Kita vertus,
šuniui bet kuriuo atveju reikia saugios, ramios vietos miegui (šeimininkų lova
nesiskaito), narvo dizainą galima pakeisti akiai mielesniu uždangalu, o grotų
keliamas „negatyvas“ turėtų nuslopti, vertinant jo naudą ir šeimininkui, ir
šuniui.
Taigi, šuniui narvas
teikia saugumą (ypač jeigu jis panašus į olą – sakykime, uždengtas medžiaga ar pastatytas
atokiau ir šuo gali pasislėpti). Narvas išskirtinai naudingas tiems šunims,
kurie gyvena šeimose su mažais vaikais – augintinis gali atsitraukti ir saugiai
pailsėti, kai šiam to norisi (šunys, kaip ir žmonės, pavargsta nuolat bendrauti).
Tinkamai pratinant
prie narvo (nuolat paliekant žaislų ir maisto, skatinant šunį būti narve net kai
šeimininkai yra namuose), šis tampa augintinio „kambariu“. Prireikus, šį
„kambarį“ galima transportuoti ir, važiuojant į svečius ar atostogauti, šuo
turi savo privačią erdvę, kupiną namų kvapų. Žmogus tokios prabangos dažniausiai
neturi. Kitas narvo privalumas šuniui, ypač jaunam ir linkusiam pasaulį pažinti
graužiant, yra saugumo užtikrinimas. Narve paliktas keturkojis nerizikuoja
perkąsti laido ar paspringti namuose rastu daikteliu.
Vis dėlto narvas ne
visada būtinas. Dažniausiai jis rekomenduojamas šunims, kurie linkę elgtis destruktyviai
arba nuolat keliauja su šeimininkais. Nors skamba paradoksaliai, bet narvas
atveria šuniui pasaulį – prie jo pripratintas augintinis gali kartu su
šeimininkais keliauti didelius atstumus automobiliu, komfortiškiau jaustis parodose
ar varžybose.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą