Šuns socializacija: kaip „nepersūdyti“?

© Gabija Vyšniauskaitė

Žodis socializacija tapo nauju kinologijos raktažodžiu – šeimininkai skatinami šuniukus jau nuo pirmųjų dienų naujuose namuose supažindinti su aplinkiniu pasauliu, ypač jeigu šios pažinties trūko per pirmuosius du šuniuko gyvenimo mėnesius. Įvairūs garsai, kvapai, daugybė naujų žmonių bei kiti gyvūnai tampa jauno šuns kasdienybe. Bet ar tikrai to reikia?

Šuns ir šeimininko mokymas: kaip išsirinkti dresuotoją?

© Gabija Vyšniauskaitė

Šiuo metu dresūros kursų pasiūla kaip niekada didelė – to priežastis yra kasmet auganti paklausa, ypač didesniuose šalies miestuose. Kaip ir kitos sritys, dresūra tampa verslu, svarbiu pajamų šaltiniu dresuotojams bei dažnai nemažu galvos skausmu šeimininkams, nežinantiems, kokį dresuotoją pasirinkti.

Džiaugsmas laimėjus: ar džiaugiasi ir šuo?

© Gabija Vyšniauskaitė

Šunų paroda jau seniai nėra tik šuns anatomijai ir temperamentui įvertinti skirtas renginys. Šiuolaikinėse parodose susipina viskas: pradedant kailio paruošimu ir ringo dresūra, baigiant vedlio išvaizda ir elgesiu. Būtent apie pastarąjį aspektą ir norisi pakalbėti.

Dresuoti? Auklėti? O gal daryti tai, kas veikia?

© Gabija Vyšniauskaitė

Pastaruoju metu itin sureikšminama šunų dresūra – išmoktų komandų skaičius, gebėjimas atlikti triukus ir noras įtikti šeimininkui. Dresuotojų daugėja, o miesto šuniui kone privalomas dresūros pradžiamokslis.

Tačiau visa tai nereiškia, kad dresūra privaloma – nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ir kitaip.

Šuns dresūra šiuo metu apsiriboja tinkamo elgesio normų vykdymu, jeigu nesigilinsime į specialiąją dresūra, kurios reikia įvairioms tarnyboms bei ruošiant šunis sportui.

Paprastas šuo, įsigytas (arba priglaustas), paprasčiausiai turi būti šeimos nariu, todėl dažniausiai ir nepasiekia aukštesnio dresūros lygio, išskyrus pagrindinių komandų vykdymą ar ėjimą netempiant pavadėlio. Ir tai yra gerai –bendrojo paklusnumo pakanka, norint, kad šuo būtų valdomas ir gyventų visavertį gyvenimą, toleruodamas aplinkos pokyčius ar kitų šunų buvimą šalia.

Tačiau vis dar tenka susidurti su dresuotojais, visiems šunims ir jų šeimininkams taikančiais tą patį dresūros modelį – nesvarbu, ar ruošiatės varžyboms, ar tenorite, kad Reksas netemptų pavadėlio. Šuo mokomas, nes taip „privalu“, atnešti aportą, peršokti metro aukščio barjerą.

Viena vertus, įvairūs pratimai stiprina šunį fiziškai ir lavina jo protą. Kita vertus, lankyti dresūros kursą vien tam, kad šuo tilptų į dirbtinai sukurtus dresūros rėmus, nėra teisinga, juo labiau, jeigu mokslams pasibaigus, tų pratimų daugiau niekada nedarysite. Tai kaip mokymasis tik dėl egzamino – trumpalaikė nauda matyti, tačiau ilgainiui įgytos žinios užmirštamos.

Tiesa yra ta, kad visai nebūtina dresuoti šunį. Tačiau jį būtina auklėti!

Šuo gali puikiai gyventi visavertį gyvenimą net ir neturėjęs nei vienos dresūros pamokos, bet gyvūną auklėti būtina, nes kitaip jis paprasčiausiai negalės, nekeldamas rūpesčių ir nepatirdamas įtampos, gyventi žmogaus dirbtinai sukurtoje aplinkoje.

Esminis dresūros ir auklėjimo skirtumas yra tas, kad dresūra labiau koncentruojasi į tam tikrų pratimų atlikimą, o auklėjimą galima suprasti kaip tam tikrų įpročių, rutinų sudarymą.

Šuo gali nežinoti komandos „Palauk“ ar „Sėdėk“, tačiau iš nuolat pasikartojančios šeimininko kūno kalbos suprasti, kad reikia neskubėti. Dresūros kursai (arba individualūs užsiėmimai) yra naudingi, o ypač, jeigu auginate pirmąjį šunį arba jaučiate, kad šis elgiasi ne taip, kaip jūs norėtumėte. Vis dėlto, jeigu jūsų šuo yra valdomas ir nesusiduriate su elgesio problemomis, papildoma dresūra nebūtina.

Paprastos bendrojo paklusnumo dresūros populiarėjimas yra naudingas – nors ir ne visiems šunims reikia pratimų, kurie dažniausiai sudaro tokio kurso pagrindą, užtat šie mokymai šviečia šunų šeimininkus. Taip pat tai tampa socialiniu susibūrimu, kur kiekvienam suteikiama galimybė susipažinti su kitais šunų mylėtojais, pasidalyti patirtimi – tai viena dresūros kursų populiarumo priežasčių. 

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.