2018 m. kovo 14 d., trečiadienis

Džiaugsmas laimėjus: ar džiaugiasi ir šuo?

© Gabija Vyšniauskaitė

Šunų paroda jau seniai nėra tik šuns anatomijai ir temperamentui įvertinti skirtas renginys. Šiuolaikinėse parodose susipina viskas: pradedant kailio paruošimu ir ringo dresūra, baigiant vedlio išvaizda ir elgesiu. Būtent apie pastarąjį aspektą ir norisi pakalbėti.




Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu: pasipuošę vedliai ringe pristato gražiausius šunis, džiugiai juos užkelia ant nugalėtojų pakylos arba... liūdnokais veidais palieka ringą, kai nelaimi. Blizga karoliukais puošti pavadėliai ir plonos grandinėlės, prie kostiumėlių priderintos apyrankės bei skirtingas šunų veisles vaizduojančios sagės. Vedliai puola apkabinti gerai pasirodžiusių šunų ar netgi kitą prizinę vietą užėmusių konkurentų vedlių. Iš šalies žiūrint, atrodo, jog visi draugiški ir tiesiog mėgaujasi pergale. Ar tikrai?

Tikriausiai neverta diskutuoti, ar džiaugsmas žmonių veiduose tikras – palikime tai kiekvieno sąžinei.

Problema šiuose džiaugsmo (ar nusivylimo) proveržiuose yra... šuo. Dažnai parodos žvaigždė yra ne tik nepaskatinamas už gerą elgesį, bet, to nenorint net ir nubaudžiamas, sakykime, stipriai jį apkabinant, pakeliant ant rankų ar netgi šunį metant į orą (!). Šuns kūno kalbos neišmanančiam žiūrovui tai gali pasirodyti kaip tyras vedlio ir jo augintinio džiaugsmas laimėjus. Deja, dažnai šuo sako ką kita – žiovulys, priplotos ausys, greitas lekavimas, snukio laižymasis išduoda, kad šuo mieliau būtų nelaimėjęs, nes dabar turi ištverti žmogaus meilės protrūkį.

Kartais šuo lieka ringe, kol vedliai glėbesčiuojasi,  palikdami šunis už nugarų, laikydami juos už trumpų pavadėlių. Iš šalies vaizdas gražus – konkurentai sveikina vienas kitą, ar ne? Grėsmė šiuo atveju kyla šunims, nes pavargęs (arba, atvirkščiai, ką tik energingai bėgęs) šuo gali netinkamai sureaguoti į taip arti esantį ir vedlio nestebimą kitą šunį – kartais užtenka sekundės, kad laimėjimo džiaugsmą aptemdytų dviejų keturkojų urzgimas ar netgi kova.

Vedlio džiaugsmo išraiška tetrunka akimirką – vėliau šuo užkeliamas ant pakylos, nufotografuojamas su prizais ir netinkamas žmogaus elgesys baigiasi. Iki kitos parodos...

Tačiau problema lieka, nes dauguma vedlių net nesusimąsto, kad elgiasi neteisingai, o gyvūno kalbą mokantys „skaityti“ žiūrovai supratingai patyli, netinkamą elgesį pateisindami žmogų užplūdusiomis emocijomis. Deja, tai pasitaiko ir tarp profesionalių vedlių, parodose demonstruojančių ne vieną šunį.

Nors informacijos apie tai, kad šunims žmogaus meilės išraiška ne visuomet yra priimtina, gausu (http://meile-laksto-keturiomis-kojomis.blogspot.lt/2017/10/sunys-meile-supranta-kitaip.html), visuomenė ir toliau skatina netinkamą elgesį – jeigu atidžiau pasižiūrėsite į populiariausias vedlių nuotraukas socialiniuose tinkluose, pamatysite, kad daugumoje jų šunys yra apkabinti arba bučiuojami. Nes nuotraukose tokios akimirkos atrodo gražiai.

Žinoma, būtų neteisinga viską taip apibendrinti: yra šunų, kuriems patinka apkabinimai ir prisiglaudimai, kurie mėgaujasi artimu kontaktu su žmogumi. Kita vertus, ar laimėtojų pakyla tam ir skirta? Galbūt geriau šuniui leisti būti šunimi ir džiaugsmingai atsiimti uždirbtą skanėstą ar žaisliuką,  pagirti, nesvarbu, ar laimėjo, ar ne, o apkabinimus ir bučinius palikti namams, kur ir šuo, ir vedlys bus labiau atsipalaidavę.

 S. Barausko nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą