Pamenu kiekvieną gimtadienį, kai pūsdama ant torto dailiai susmaigstytas žvakutes, sugalvodavau vieną vienintelį norą – turėti šunį. Taip, tai tikrai buvo mano gyvenimo svajonė. Ir kai jubiliejinio, dešimtojo, gimtadienio proga mūsų virtuvėje sublizgėjo nauji, ant grindų surikiuoti dubenėliai, kambario kamputyje savo vietą rado guolis, o šalia jo jaukiai įsitaisė į mano visai nepanašūs žaislai, buvo aišku: į mūsų namus atvyksta šuo, o į mano gyvenimą – brangiausias mokytojas.
