© Jolita Mikolaitienė
Pykstu ankstyvais mieguistais rytais, kai reikia
keltis ir lėkti su šunimi į lauką, kai atostogauti planuoju ten, kur gali
važiuoti ir šuo, kai kartą per metus dulkių siurblys kemšasi nuo išsišėrusių
plaukų, kai turiu padoriu laiku parlėkti iš smagiausio vakarėlio, nes šuo
neėdęs ir nebuvęs lauke.
Esu dėkinga, kad šuo mane supažindino su daugybe
šaunių žmonių, kad nesugraužė jokių mano batų, kad palaikė dukrai kompaniją
vakarais, kai aš ilgai dirbau, kad mano tėtį išmokė pamilti šunis...
Man gera, kad visada, bet kokiu oru, turiu kompanioną
pasivaikščiojimui ar pokalbiui, liūdną minutę – puikią pagalvę ašaroms, jaukų
kūną apsikabinimui, nuolatinį objektą fotografavimui.
Žinau, kad jauku sėdėti prie jūros ir kartu su šunimi
nuo skardžio žiūrėti į saulėlydį, kaip gera matyti šunį, beatodairiškai
gainiojantį lapus vėjuotą rudenį, griaunantį visus iš eilės besmegenius žiemą.
Žinau, kaip širdis nukrenta į kulnus, kai lauki
svarbaus šuns sveikatos tyrimo atsakymo, arba kai viduržiemį iš eketės trauki
šunį.
Žinau, kaip gera matyti nesumeluotą džiaugsmą
susitikus, kaip išdidu laimėti šunų parodoje, kaip smagu žiūrėti į nuoširdžiai
dūkstančius svetimus ir savus vaikus bei šunis.
Tikiu, kad dar sužinosiu, kuo kvepia maži mūsų
šuniukai, kad vieną dieną mano šuo išmoks surasti ir atnešti medžioklės
laimikį, kad mūsų laukia daug įdomių dienų ir įvykių, išdaigų ir paklusnumo,
bemiegių naktų ir ištikimybės įrodymų.
Ir visa tai buvo, yra ir bus tik todėl, kad aš turiu
šunį...
Jolita Mikolaitienė nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą