2017 m. gruodžio 26 d., antradienis

Žodžiai mano šuniui


© Jolita Mikolaitienė





Pykstu ankstyvais mieguistais rytais, kai reikia keltis ir lėkti su šunimi į lauką, kai atostogauti planuoju ten, kur gali važiuoti ir šuo, kai kartą per metus dulkių siurblys kemšasi nuo išsišėrusių plaukų, kai turiu padoriu laiku parlėkti iš smagiausio vakarėlio, nes šuo neėdęs ir nebuvęs lauke.

Esu dėkinga, kad šuo mane supažindino su daugybe šaunių žmonių, kad nesugraužė jokių mano batų, kad palaikė dukrai kompaniją vakarais, kai aš ilgai dirbau, kad mano tėtį išmokė pamilti šunis...

Man gera, kad visada, bet kokiu oru, turiu kompanioną pasivaikščiojimui ar pokalbiui, liūdną minutę – puikią pagalvę ašaroms, jaukų kūną apsikabinimui, nuolatinį objektą fotografavimui.

Žinau, kad jauku sėdėti prie jūros ir kartu su šunimi nuo skardžio žiūrėti į saulėlydį, kaip gera matyti šunį, beatodairiškai gainiojantį lapus vėjuotą rudenį, griaunantį visus iš eilės besmegenius žiemą.

Žinau, kaip širdis nukrenta į kulnus, kai lauki svarbaus šuns sveikatos tyrimo atsakymo, arba kai viduržiemį iš eketės trauki šunį.

Žinau, kaip gera matyti nesumeluotą džiaugsmą susitikus, kaip išdidu laimėti šunų parodoje, kaip smagu žiūrėti į nuoširdžiai dūkstančius svetimus ir savus vaikus bei šunis.

Tikiu, kad dar sužinosiu, kuo kvepia maži mūsų šuniukai, kad vieną dieną mano šuo išmoks surasti ir atnešti medžioklės laimikį, kad mūsų laukia daug įdomių dienų ir įvykių, išdaigų ir paklusnumo, bemiegių naktų ir ištikimybės įrodymų.

Ir visa tai buvo, yra ir bus tik todėl, kad aš turiu šunį...

 Jolita Mikolaitienė nuotr.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą