Didžiųjų ir mažųjų teisė bei pareiga – mokytis

© Gabija Vyšniauskaitė

Stambių, didelių šunų mylėtojai atlaidžiai šypteli, pamatę mažų šunų augintojus, laikančius šunis ant rankų, o pastarieji šnairuoja į didelius šunis ir nesupranta, koks malonumas auginti už save kone didesnį gyvūną. Toks nuomonių išsiskyrimas natūralus ir netgi sveikintinas – kiekvienas turi teisę rinktis tai, kas priimtiniausia, o ypač kai kalbama apie bent dešimtmetį trunkančią draugystę su augintiniu. Vis dėlto, pasirinkdami šunį pasirenkame ir su jo dydžiu susijusias problemas.

Šuns dydžio pasirinkimas tarsi nustato nerašytas jo elgsenos taisykles – galima sakyti, kad kuo didesnis šuo, tuo labiau jis yra diskriminuojamas.

Stambiems, dideliems šunims daugiau draudimų viešajame transporte, jiems keliami didesni reikalavimai net ir buitinėje dresūroje, jau nekalbant apie tai, kad jų priežiūra ir išlaikymas kainuoja daugiau.

Nors apribojimai ir atrodo logiški – žvelgiant į šunį be emocijų, o tik iš praktinės pusės, akivaizdu, kad nelaimės atveju didelis šuo sukeltų daugiau bėdų nei mažos veislės šuniukas – tačiau tokios taisyklės mažų šunų tarsi nepripažįsta visaverčiais šunimis... O gal atvirkščiai, didžiuosius vertina kaip linkusius elgtis netinkamai?

Populiarėjant mažiems šunims, pastebima, kad jie dažnai nesulaukia net būtiniausios dresūros ir tampa savo nedidelio ūgio „įkaitais“ – šuniui neleidžiama eiti pačiam, jis nešiojamas ant rankų, nevedamas į lauką ir nieko nemokomas.

Paradoksalu, bet mažas šuo, galintis džiuginti šeimininką kaip mielas kompanionas, galiausiai patenka į nepatogią padėtį, kai dėl socializacijos ir auklėjimo stokos negali gyventi visaverčio „šuniško” gyvenimo. Labai mylimas augintinis netenka galimybių laisvai lakstyti lauke ir bendrauti su kitais šunimis vien dėl to, kad nebuvo tinkamai išmokytas to daryti.

Sunku pasakyti, kokia yra pagrindinė mažų šunų neauklėjimo priežastis. Jeigu labiausiai koncentruosimės į tai, kad randama mažiau motyvacijos dresuoti mažą šunį, nes jis neturi daug fizinės jėgos ir, šiam nepaklusus, bus nesunku sulaikyti, susiaurinsime dresūros prasmę iki to, kad ji paprasčiausiai skirta suvaldyti šunį.

Tačiau dresūra nėra tik patogumas šeimininkui, bet ir prasmingesnio gyvenimo galimybė pačiam šuniui: dresuotas šuo gali būti paleidžiamas lakstyti, kartu su šeimininku eiti į atviras miesto erdves ir pan.

Pastebima, kad dažnai ignoruojama mažų šunų kūno kalba ar net iš jos pasišaipoma. Urzgiantis Jorkšyro terjeras ar Maltos bišonas  neatrodo rimtai, todėl į tai net nereaguojama arba, atvirkščiai – šuo skatinamas „juokingai urgzti“. Taip šuo išmoksta, kad jo kūno kalba nieko nereiškia ir arba ją sustiprina (urzgimas perauga į kandimą), arba puola neįspėjęs. Deja, puolimas dažnai irgi tampa juoko objektu, nes toks šuo juk „nieko nepadarys“, tiesa?

O dabar įsivaizduokite tokį patį urzgiantį keturkojį, bet padidinkime jį iki vokiečių aviganio. Situacija pasikeičia akimirksniu.

Įdomu įsivaizduoti tą pačią situaciją su skirtingo dydžio šunimis... Sakykime, lojančio šuns ėmimas ant rankų – turbūt juoką kelia vien mintis apie Berno zenenhundą, kurį, kad nelotų, šeimininkas bando pakelti ir apkabinti. O kaip auksaspalvis retriveris, žiemą nevedamas į lauką ir tris mėnesius mokomas tuštintis ant „palutės“? Kelia šypseną ir nuostabą... O čihuahua?

Na, taip, pasitaiko išimčių – po miestą su šeimininkais vaikštinėja ne vienas gerai išauklėtas nedidelio ūgio šunelis, kupinas pasitikėjimo savimi, tačiau požiūris su šunimi elgtis „pagal ūgį“ vis dar gajus.

Šuns mokymas atsižvelgiant tik į jo dydį turi neigiamų padarinių visiems šunims – didieji sulaukia priekaištų dėl fizinės jėgos (pastaroji kartais vis dar naudojama ir juos mokant), o mažieji kartais išvis nieko nemokomi arba paprasčiausiai ignoruojama jų kūno kalba. Niekas negali paneigti, kad mažų ir didelių veislių šunys turi skirtumų, tačiau, nepriklausomai nuo užimamos vietos ir fizinės jėgos, tiek maži, tiek dideli šunys pirmiausia yra šunys ir nusipelno gyventi kaip šunys – laisvai bėgioti, žaisti su gentainiais ir šeimininkais, bendrauti su žmonėmis. Jie turi teisę, o gal ir pareigą, mokytis ir būti mokomi.

 Guodos Kavaliauskaitės nuotr.