Šuo ≠ žmogus

© Gabija Vyšniauskaitė

Dauguma šunų mylėtojų sutiks, kad jų augintiniai jau seniai tapo visateisiais šeimos nariais – turi savo guolį (arba miega lovoje), specialų ėdalą, įvairius priežiūros reikmenis ir kitus šiuolaikinio šuns gyvenimo atributus.

Šuns auginimo privalumų vardinti turbūt neverta: savaime suprantama, kad namuose laukiantys augintiniai suteikia pilnatvės jausmą, išjudina pasivaikščioti, įtraukia į naują – dresūros ar parodų – hobį.

Ir vis dėlto, nuolat augant gyvūnų teisėms ir laisvėms skiriamam dėmesiui, priartėjama prie pavojingos ribos, kai namuose laikomi šunys prilyginami žmonėms.

Statistika pateikia skirtingus skaičius, tačiau teigiama, kad apie 50-70 proc. šeimininkų savo šunimis rūpinasi kaip vaikais. Jungtinėse Amerikos valstijose gyvūnų prekėms per metus išleidžiama daugiau, nei vaikų žaislams. Iš pirmo žvilgsnio tai neblogai – šuo gyvena visavertį gyvenimą, yra sotus ir laimingas. Vis dėlto, šuniškas ir žmogiškasis pasaulio suvokimai daug kuo skiriasi, todėl šuns sužmoginimas (dar vadinamas antropomorfizmu) gali sukelti problemų.

Nors gana ironiška, bet pirmiausia bėdų kyla pačiam šuniui – nesigilinant į augintinio psichologiją, manoma, kad jam „bus smagu eiti pažiūrėti fejerverkų“ arba kad šuo „irgi nori torto“ – pirmuoju atveju augintinis patiria stresą ir dažnai rizikuojama išvis jo netekti (po Naujųjų metų nakties gausu dingusių šunų skelbimų). Antruoju atveju viskuo su šunimi besidalijantis šeimininkas rizikuoja augintinio sveikata, ignoruodamas jo fiziologinius poreikius ir veterinarijos gydytojų draudimus šunims duoti saldumynų.

Šuo, kitaip nei žmogus, negali nuspręsti, ar sprendimas eiti pasižiūrėti fejerverkų ir paragauti šokoladinio torto yra teisingas, ar bent nebus žalingas. Todėl ir reikia nuovokaus šeimininko, gebančio tinkamai pasirūpinti augintiniu.

Kitas, ne toks akivaizdus (reikalauja labiau išmanyti šuns kūno kalbą), tačiau gana dažnas šuns sužmoginimo atvejis – itin artimas fizinis kontaktas: apkabinimai, bučiniai, glaustymasis.

Kai kuriems šunims tokie prisilietimai patinka ir jie tai aiškiai parodo vizgančia uodega bei dar stipriau prisiglausdami. Deja, likusieji, net ir puikiai sutardami su savo šeimininkais, tokį kontaktą tik toleruoja. Net ir daug laiko su žmogumi praleisdamas šuo emocijas perteikia savo rūšiai būdinga kūno kalba, kurią ne visuomet interpretuojame teisingai (išsamiau – „Šunys meilę supranta kitaip“).

Šuns sužmoginimas jam kelia ne tik tiesioginį stresą, kaip kad fejerverkų baimė ar fizinio kontakto vengimas, tačiau  sukelia ir kitų sunkumų (išsiskyrimo nerimas ir pan.). Nuolat veiklos reikalaujantys šunys, kurie neišmoksta savarankiško ramaus buvimo ir atsipalaidavimo, ne vieną valandą praleidžia kaukdami ar lodami, taip ne tik erzindami aplinkinius, bet ir kenkdami savo pačių sveikatai. Tokių problemų padėtų išvengti tinkamas šuns auklėjimas, pratinimas prie narvo ar kitos nedidelės erdvės, kur šuo jaustųsi saugus.

Deja, daugelis šunų šeimininkų tokius metodus laiko „nežmoniškais“. Sužmoginus šunis gilėja jų elgsenos problemų sukeliami nepageidautini padariniai – dėl tinkamo auklėjimo stokos prieinama prie nesaugiai besielgiančių šunų (pavadžio tempimas šalia judrios gatvės, agresija kitų gyvūnų atžvilgiu, šokinėjimas ant žmonių).

Sunku pasakyti, kokia yra pagrindinė šuns sužmoginimo priežastis – panašu, kad tai bendra šiuolaikinės visuomenės tendencija, kartais sustiprinama populiarių vaidybinių filmų („Čihuahua iš Beverli Hilso“ ir kiti filmai, kuriuose šunys tampa itin žmogiškais pagrindiniais veikėjais).

Taip pat vis dar gajūs mitai, kylantys iš žinių apie šunis trūkumo ar netinkamo šuns kūno kalbos interpretavimo: „ji nori turėti palikuonių, nes guolyje saugo žaislus“; „šuo urzgia tik ant blogų žmonių“.

Pirmuoju atveju galime atpažinti netikrą nėštumą, o antruoju – netinkamai suformuotą (ar susiformavusią) šuns reakciją. Apie tokio elgesio priežastis išmanantys šeimininkai nėra linkę sužmoginti šuns.

Paradoksalu, bet noras šunį paversti sau artimesniu, žmogiškesniu ir „labiau mylimu“, gali pastūmėti gyvūną į jam nepatogias, netinkamas situacijas.

Ketinimas augintiniui suteikti kuo geresnes sąlygas yra suprantamas ir sveikintinas, tačiau jis bus naudingas tik gebant įvertinti natūralius šuns poreikius ir elgseną.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.