Kai tenka paleisti GYVENIMO ŠUNĮ

 „Tikrai nepirksime, aš net pinigų su savimi neturiu". Kaip šiandien atsimenu – važiavome toli, kelias valandas, ir, aišku, tik pažiūrėti. Tai buvo mano mintis. Atsakingi britai, nužvelgę mus, paklausė: ar esate pasiruošę, ar sąlygos tinkamos, ar seniai galvojote, nes tai labai didelė atsakomybė. Mes susižvalgėme. Taip, ilgai domėjomės, skaitėme... Aišku, tai buvo melas.

Mūsų akys nukrypo į Todą – mažą, putlų, lyg iš katalogo ar reklamos šuniuką, labai didelėmis letenomis, tiesą sakant, milžiniškomis. Garbingo amžiaus vyras, nužvelgęs mus, pasakė: „Bus didelis šuo, čempionas. Tėtis iš Amerikos, specialiai vežėmės.“ Pedigree dokumentai, giminės medis – pažvelgus į juos, atrodė, jog ten vien titulai ir kilmingi vardai. Bet mums tai nerūpėjo. Vos pamatęs Todą supratau, kad namo važiuosime trise. Pinigų turiu kortelėje, tad kokia čia bėda – būtume pasiėmę, bet juk neplanavome, tik pažiūrėti važiavome dvi valandas.

Aš niekada neturėjau šuns, priešingai, nei Eglė. Visada svajojau, norėjau, kad mergaitės išmoktų atsakomybės, mylėtų gyvūnus. Aišku, labai norėjau ir aš. Bet tik šiandien supratau, kaip sunku atsisveikinti su savo geriausiu draugu – mums visiems. Plyšta širdis, kai turi pasakyti: dabar jau laikas atsisveikinti.

Dar spalio mėnesį veterinaras pasakė, kad liko kelios savaitės ar mėnuo – stipriai progresuojanti onkologinė liga. Beveik 11 metų Labradoro retriveriui – garbingas amžius, bet mums, aišku, atrodė, kad Todas su mumis bus amžinai. Pasakojo draugai, kad gali būti baisu, nelaukite per ilgai.

Bandėme save drąsinti – jau laikas, turime priimti šį sprendimą. Bet kaip tai padaryti, kai akys blizga, uodega vizga, o tos kelios sunkios dienos jau praėjo? Elgsimės taip, kaip sako širdis!

Nusprendėme, kad rūpinsimės juo tol, kol tai neatrodys nehumaniška, ir nekankinsime. Liko tik kelios savaitės šuniui (mums taip sakė), tačiau ko nežinojo veterinaras – Todas gyveno kaip karalius, todėl kelios savaitės virto mėnesiais. Dar 7 mėnesiai džiaugsmo, gražių prisiminimų, supratimo, kas yra tikras rūpestis savo geriausiu ir ištikimiausiu draugu – ir varge, ir džiaugsme, iki paskutinės sekundės.

Todas buvo toks protingas, tikras čempionas, bet ne „varžybinis“, nes mes jo taip ir nesugebėjome išauklėti kaip paklusnaus retriverio – jis visus 11 metų auklėjo mus. Jeigu esate matę filmą „Marlis ir aš“, ten „vaidino“ Todas. Vieną sekundę čia, kitą – ten, kur jam smagiau. Jis mylėjo visus, ir jį mylėjo visi.

Sportavome kartu, šventėme gimtadienius kartu, džiaugėmės kartu ir liūdėjome kartu. Visur kartu.

Nutampyti ir sudraskyti mergaičių sijonai ir pėdkelnės, kai Matėjai buvo vos pusantrų metukų, o Miglei – treji. Daugybė gražių prisiminimų. Tai buvo patys geriausi ir gražiausi 11 metų, pilni patirčių, pamokų ir išgyvenimų. Mes augome kartu.

Norėjau pasidalinti, kiek džiaugsmo suteikia augintinis ir kaip skaudu atsisveikinti. Visada galvojau, kad bus paprasčiau. Klydau...

Mantas Gailevičius, šeimos archyvo nuotr.