Akivaizdus, kasdienis pavyzdys, kurį ne tik šunų dresūros treneris, bet ir nors kiek išmanantis šunų kūno kalbą žmogus atpažins: einu gatve su 4 mėnesių šuniuku. „Koks mieeeelaaas!”, - žiūrėdami šuniukui tiesiai į akis aikčioja žmonės ir ištiestomis rankomis puola artyn. Lenkiasi virš šuniuko pataršyti jo galvą, kaklą, ausis.
Kai kurie šunys tokią žmonių kūno kalbą „priims“, tačiau didžioji dalis primityviųjų veislių arba jautresnių šunų ims trauktis atgal, galbūt los, gulsis ant žemės ar net apsišlapins. Ką mato ir apie ką mąsto šuniukas, dar nemokantis perskaityti „primatiškosios komunikacijos“? Nežinomųjų – daug...
Ne tik žmonių elgsena ir bendravimas, bet ir agresyvesnių arba dominuojančių šunų komunikacija būtų panaši. Šunų žvilgsniai susitinka, sekundei sustingęs kūnas „padidėja”, iš lėto artėja vienas prie kito, tada prišoka ir arba kanda į galvos / kaklo sritį, arba atsistoja virš šuniuko, prispaudžia jį savo kūnu prie žemės.
Sakysite, nieko tokio – bėgant laikui, šuniukai pripranta ir išmoksta priimti žmonių elgesį, patys pradeda ieškoti būdų, kaip savo kūno kalba, mums suprantamai, kalbėti ir susikalbėti su mumis.
Kūno kalbos susitapatinimas – pakalbėkime apie tai
Turbūt daugelis pastebėjote, jog ilgą laiką poroje ar šeimose gyvenančių žmonių kūno ir žodinė kalba supanašėja, mes net perimame kito žmogaus tarties klaidas. Tas pats vyksta ir su tarprūšine kalba.
Augdama visa savo vaikystę ir paauglystę praleidau su žirgais. Ir vėliau, praleisdama su jais daug laiko, radau būdą, kaip bendrauti net su pačiais sudėtingiausiais – laviravimas tarp švelnumo, išlaukimo ir leidimo jiems patiems skleistis ir tarp aiškios lyderystės davė rezultatų. Daug ką dariau tik iš dalies sąmoningai – tiesiog stebėjau gyvūno atsaką.
Kai savo gyvenimą labiau susiejau su šunimis, jau iš pradžių pajutau, jog kažkas yra kitaip – jautresni šunys manęs prisibijodavo, buvo nesusikalbėjimo ir nežinojimo, kaip tinkamai elgtis. Pamažu tapau šunų trenere, įkūriau veislyną. Kaupiau patirtį, analizavau šunų elgseną. Tuo pačiu metu atsirado mano gyvenime Kaštonė. Sena, visko mačiusi kumelė, idealiai savo kalba prisitaikiusi prie žmogaus, išmokusi žmogų skaityti. Ji daug nereikalavo, man savęs „keisti“ beveik nereikėjo.
Ir tada atvyko Saturnas. Jaunas žirgas, nemokantis suprasti, kokie dideli tarp mūsų skirtumai. Jis kalbėjo savo arkliška jaunuolio kalba. O aš tuo metu buvau mokanti komunikuoti su stipriais šunimis, bet gerokai primiršusi „žirgų kalbą“.
Ir vieną dieną pajutau baimę Saturno jėgai, nes aš kalbėjau primatų + šunų kalba, o jis – žirgų kalba. Keli mėnesiai buvo sunkūs, bet įnikau skaityti, žiūrėti, ieškoti, stebėti, analizuoti. Supratau svarbiausią dalyką: pirmiausia ne jam, o man reikia keistis. Pradėjau vėl mokytis žirgų kalbos ir pastebėjau, kad jis stengiasi mokytis maniškės. Mano kūno kalba trupučiuką pradėjo keistis, jis pradėjo geriau mane skaityti. Ir... dresūros užsiėmimuose jautresni šuneliai pradėjo į tai reaguoti – šiek tiek sunkiau mane priimti, kai kurie prisibijoti. Mat mano šuniškoje kūno kalboje atsirado papildomas „akcentas” – šiek tiek pasikeitė pečių padėtis, priėjimas, rankos gestai, žvilgsnis.
Taigi, kaip susikalbėti su gyvūnais, kai esame kitokie, tačiau bandome juos kažko mokyti pagal save?
• Stebėjimas. Nieko nereikalauti, neprašyti, nelįsti. Sėdėti ir stebėti jų tarpusavio santykius, jų kūno kalbą, komunikaciją, lyderystę, mokymosi procesus.
• Analizė. Kodėl aš taip elgiuosi? Ką iš tiesų bandau pasakyti? Ar gyvūnas mane supranta? Kodėl kyla tokios emocijos ir toks mano bei gyvūno atsakas? Ką galiu padaryti kitaip?
• Lyderystė (nepainioti su dominavimu). Aiški kūno komunikacija, aiškios gairės, neperkrauta informacija kūno kalba ir kuo aiškesnis komunikavimas, pasitelkiant į pagalbą anksčiau išvardytus punktus.
• Empatija ir smalsumas. Noras suprasti, išmokti, pripažinti savo netobulumą ir pastumti savo ego į šalį.
• Erdvė. Palikti erdvės mokytis. Ne tik mes gebame prisitaikyti, gyvūnai taip pat puikiai mokosi mūsų kalbos. Tačiau mes per dažnai reikalaujame, kad jie iš karto ją visiškai suprastų. Nepaliekame erdvės ir laiko, norime visko čia ir dabar.
Ir pabaigai: o jeigu visa tai naudotume ne tik bendraudami su gyvūnais, bet ir tarpusavyje? Šeimoje? Poroje? Tikėtina, susikalbėtume daug geriau.
Gustės Juknevičiūtės tekstas ir nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą