Šiandien naršiau Facebook’e, tikėdamasi
pamatyti ką nors įdomaus ar gero. Nei gero, nei labai įdomaus neužmačiau, bet
dėmesį patraukė vienas dalykas. Ar pastebėjote, kad vadinamoji „pasyvi
agresija“ tapo norma? Žmonės žarstosi šūdais vieni ant kitų, ir tai netgi
laikoma sveikintinu dalyku.
Puikus šio laikmečio pavyzdys – neseniai matyta
nuotrauka: „Nepirk. Priglausk”, kas reiškia – nepirk iš veisėjo veislinio
gyvūno – pasiimk iš prieglaudos. Rimtai? Ar kada nors matėte veisėją, rašantį:
„Nepriglausk, pirk“? Aš – tikrai ne. Šią temą stebiu jau daug metų, anksčiau
buvau itin įsigilinusi, bet per beveik 30 metų taip ir nesulaukiau atsakymo:
kodėl?
Kodėl iki šiol nesutvarkyta benamių gyvūnų prevencija?
Kodėl vis dar egzistuoja benamiai ir skriaudžiami gyvūnai? IR KAIP SU TUO
SUSIJĘ YRA VEISĖJAI? Kiek esu skaičiusi veisėjų pasisakymų ar interviu, beveik
visi iki vieno sako: „Pirk iš veisėjo arba priglausk, bet niekada nepirk iš
daugintojo.“
Man visada tai atrodė keista. Gal tai sako dėl
populiarumo? Prieglaudos, laikini globėjai, aukojimai tapo tarsi moralinio
pranašumo ženklu. Tokie žmonės atrodo „tyresni“, „geresni“. Bet šis įvaizdis
stipriai iškreipia požiūrį į gyvūnus, globą, tvarką ir atsakomybę.
Mano nuomonė šiek tiek kitokia. Būtent todėl, kad man
gyvūnų labai gaila, aš esu prieš dabartinę prieglaudų sistemą – prieš
nesibaigiantį aukojimą vietoms, kurios seniai tapo verslu. Taip, jose dirba
daug gerų žmonių, bet net ir jie privačiai pripažįsta: tai verslas. Ir tai
verslas, kuris niekada nesibaigs.
Paprastai blogį keičia gėris, blogis išraunamas su
šaknimis, o gėris pasėjamas. Ši sritis kitokia. Be daugybės protu nesuvokiamų
sprendimų bei elgsenos, taipogi kol viešumoje skambės tokios kvailos frazės,
kaip ši ar kaip neseniai išgirsta iš vieno kolegos: „Draugo nenusipirksi“, tol
tūkstančiai gyvūnų liks apleisti, kankinami, neprižiūrimi ir niekam
nereikalingi; gal kas pamanys, jog tai nesusiję dalykai, bet jie susiję, ir
netgi itin tampriai.
O dėl tos frazės galiu pasakyti tik tiek – taip, draugo
nenusipirksi, nes žmogaus draugas – žmogus. Šuo yra šuo! Ir mes juos mylime
neretai net labiau nei draugus – jie tampa mūsų šeimos nariais. Ir čia būsiu šiek
tiek ciniška, bet, neabejoju, absoliučiai teisi: tie žmonės, kurie renkasi
veislinį šunį, kreipia dėmesį į jam būdingą charakterį, temperamentą ir
išvaizdą, palygina su savo galimybėmis bei poreikiais, dažniausiai jie neturi
problemų nei su namų nusiaubimu, nei laksto pas gyvūnų elgesio korekcijos
specialistus, nei verkia socialiniuose tinkluose, koks jų šuo „nenuspėjamas“.
Tai tiek. Tikiuosi, neįsižeidėte. O jei ir įsižeidėte –
taip jums ir reikia.
Jolantos Lapeikės nuotr.