Jie nėra paprasti dalyviai. Jie – gyvas paveldas, auksiniai veislės puslapiai. Jie nepavaldūs laikui.
Šiandien jie pasirodo veteranų ringe. Jų žingsniai lėti, bet išdidūs. Jų titulus galima vardyti valandų valandas, o vardus žino visi, kas susiję su veisle. Bet dabar jiems reikia ne medalių, o mūsų atminties, pagarbos ir švelnumo.
Akivaizdus, kasdienis pavyzdys, kurį ne tik šunų dresūros treneris, bet ir nors kiek išmanantis šunų kūno kalbą žmogus atpažins: einu gatve su 4 mėnesių šuniuku. „Koks mieeeelaaas!”, - žiūrėdami šuniukui tiesiai į akis aikčioja žmonės ir ištiestomis rankomis puola artyn. Lenkiasi virš šuniuko pataršyti jo galvą, kaklą, ausis.
Aš juk nežadėjau šiais metais visad būti miela, melancholiška ir pūkuota. Esu jau rašiusi tai keliskart tikslinėse grupėse, parašysiu ir čia. Kaip manęs netingi žmonės klausinėti, taip aš netingėsiu rašyti. N-tąjį kartą pasikartosiu, kai ruošiatės pirkt šuniuką ir siunčiat veisėjams lakonišką vieną žodį „Kaina"… Ar žinot, kaip tai skamba?
Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir metų Naujų! Tokie sveikinimai pastaruoju metu dažnai skamba tarp „dvikojų bičiulių“. Nieko nuostabaus – vos praūžė Kalėdos ir visai ne už kalnų Naujieji metai. Visiems linkime laimės, sveikatos, pilnatvės, meilės ir viso ko geriausio. O aš šiandien noriu skirti sveikinimą ir linkėjimus uodeguotajam, ištikimiausiam draugui... Šuniui!
Mitelšnaucerių veisėjos Almos Veršickienės įrašas (greičiau, skausmo balsas) jos socialinėje paskyroje tapo dingstimi plačiau pakalbėti apie blogį, kurį sukuria šunų augintojų neatsakingumas. Kalbame apie asmenis, kurie veisia „veislinius“ šunis be dokumentų ir vienu mostu nubraukia veislės puoselėtojų pastangas. Veisėja neseniai sužinojo, kad jos išveista kalytė turės bedokumenčių šunyčių. Taip, abu būsimų šunelių tėvai turi kilmės dokumentus, bet tai esmės nekeičia.
Tu gimei birželį. Tad, kai margaspalvis ruduo nudažė Vilniaus medžius „kruvinu“ auksu, tebuvai vos ketverių mėnesių šunytė. Šuoliavai per medžių lapų krūvas ir, dėl savo mažumo, vos dvidešimties centimetrų ties ketera, skendai ir vėl išnirdavai lapuose. Apie Tavo buvimo vietą nurodydavo tik Tavo kūnui neproporcingai didelės, stačios ausys. Vertei šypsotis ne tik mane, bet ir praeivius. Niekas negalėjo Tau atsispirti.
Vakar kalendoriui pervertus lapą, o rudeniui pasibeldus į kiemą, šiandien vaikai ir vėl žygiuos į mokyklas...
.jpeg)