Taip, tai tiesa – daugybė šunų yra puikūs žmogaus draugai, bet jie taip pat mėgsta nerūpestingai žaisti ir su kitais šunimis. Būtent todėl šunų šeimininkai ir mano, kad jų augintinis turi sutarti su visais šunimis. O ką daryti, jeigu šuo nedraugiškas?
Tai, kad šuo nėra draugiškas kitiems šunims, neturėtų būti didelė bėda. Svarbiausia, kad šuo būtų tolerantiškas (!) kitiems šunims. Nors skamba keistai, tačiau tolerancija aplinkai yra svarbus tikslas auklėjant šunį. Daugumai žmonių nereikia šuns, kuris bėga sveikintis su kitais šunimis. Užtenka, kad šuo žino, jog aplinkui yra ir kitų šunų, kad galima su jais pažaisti, bet nebūtinai šeimininkas tai leis daryti.
Kai kurių veislių šunys netgi nėra linkusios žaisti su kitais šunimis ir tai natūralu. Štai vokiečių aviganių veisėjai kalba apie šių šunų polinkį į socialinę agresiją ir tai, kad šie šunys neskirti smagiems šuniškiems pasilakstymams parke su gauja kitų šunų. Bet tai nereiškia, kad vokiečių aviganiai gyvena nelinksmą gyvenimą – anaiptol! Jų linksmybės – buvimas su šeimininku, dresūra, įvairi kita veikla. Kad būtų laimingas, šuniui nebūtina nuolat kontaktuoti su kitais šunimis. Juk tai net ne visada naudinga pačiam gyvūnui (ne visi svetimi šunys yra nusiteikę žaidimams ir dėl per daug artimo ar įkyraus kontakto pasitaiko agresijos atvejų).
Žiūrint iš dresūros pusės, visuomet geriau, kai šuo nekreipia daug dėmesio į kitus šunis. Yra dresuotojų, kurie visiškai riboja žaidimus su kitais šunimis. Tai padeda pasiekti geresnių dresūros rezultatų, nes visas šuns dėmesys atitenka šeimininkui.
Paprastam šunų mylėtojui tai gali pasirodyti žiauru, tačiau ir bendrojo paklusnumo savo šunis mokančius šeimininkus nesunku įtikinti, kad augintinis neturėtų lėkti žaisti pas kiekvieną akiratyje pasirodžiusį šunį: dėl to, kad pastarasis gali būti agresyvus ar bailus, dėl to, kad pirmasis šuo nėra pakankamai valdomas ir pan.
Tokiu atveju dažnai pasiekiamas kompromisas – šuniui leidžiama žaisti, tačiau tik su tam tikrais pažįstamais šunimis ir tik „atsiklausus“ šeimininko – prieš tai atlikus paklusnumo pratimų.
Kitas kraštutinumas – agresyvus kontaktas su šunimis. Kai kurie šunys bet kurį gentainį, pasirodžiusį akiratyje, vertina kaip potencialią grėsmę ir pasitinka iššieptais nasrais arba bando išvengti kontakto.
Kadangi einant pasivaikščioti neįmanoma išvengti susidūrimo su kitais šunimis, reikia išmokyti savo šunį tinkamai reaguoti į situaciją. Nors tai užtrunka, tačiau dažniausiai įmanoma augintinį išmokyti sutelkti dėmesį į šeimininką arba ramiai, be jokios agresijos, pasisveikinti su kitu šunimi. Nuo to šuo nepasidarys draugiškesnis – jis tik išmoks toleruoti kito šuns buvimą netoliese.
Panašiai galime įsivaizduoti pokalbį su nemaloniu žmogumi – su juo draugais netapsime, tačiau abiem asmenims tinkamai elgiantis, galima išvengti fizinio kontakto, pakelto tono ar kitų stresą keliančių veiksnių.
Taigi, jeigu šuo nebėga žaisti ar paprasčiausiai nenori draugauti su kitais šunimis, nieko daryti nereikia. Vis dėlto, jeigu šuo nedraugiškas ir tai perteikia per baimę ar agresiją, patartina jį treniruoti ir keisti jo požiūrį į aplinką. Tai nereiškia, kad šuo taps visų draugu, paprasčiausiai bus lengviau valdyti jo reakcijas.
Štai kodėl reikia žinoti savo šuns „ribas“ – tiek kontakto su kitais šunimis, tiek paklusnumo – ir jas gerbti.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.
Manau šiek tiek nuraminot .
AtsakytiPanaikinti