2018 m. vasario 20 d., antradienis

Šuniui, šeimininkui ir visuomenei

© Guoda Kavaliauskaitė

Didelis miestas nėra jau toks didelis, kuomet atsitiktinai pasirinktoje kavinėje jau prie pirmo staliuko sutinki pažįstamą žmogų. Apie šį bei tą šnekučiuojantis pažįstamas, staiga mane pertraukęs, parodo į kitą pusę: „Jis jaučia, kad tu myli šunis“.




Vos spėju grįžtelėti ir žvilgsnis susiduria su Sibiro haskio mišrūnu, kuris, rodos, nosimi „skaičiuoja“, kiek mano džinsai buvo sutikę šunų.

Pasidžiaugiame vienas kitu, o kai mano kava jau paruošta,  pažėrusi „haskiui“ dar kelis komplimentus, pasuku link laisvo staliuko.

Tačiau mūsų keliai taip greit neišsiskiria. Pakalbintas šuo jau po kelių akimirkų atpėdina pasižiūrėti, ar aš patenkinta savo kava...

Gurkšnodama kavą galvoju apie savo keturkojį partnerį, kuriam pasilabinti su žmonėmis yra įprasta. Partnerį, kuris praleido ne vieną valandą kavinėse, kuriam pasivaikščiojimas miesto centre yra toks pat smagus, kaip ir miške. Kuriam kažkada reikėjo net pirkti bilietą, kad šis galėtų keliauti miesto viešuoju transportu.

Kiekviena mūsų išvyka į miesta neapsieina be praeivių pakalbinimų. Didžioji dalis – komplimentai ir dėmesys jam, o visa kita dažniausiai keliauja man.

„Ar nesunku su juo važiuoti viešuoju transportu?”, „Ar dažnai vedatės į miestą?”, „Kaip šuo jaučiasi mieste?”. Nebeskaičiuoju tik visų tų, kurių kontekstas apie tai, jog kaip toks didelis šuo gyvena bute, kaip per visą savo gyvenimą jis nenugriovė nei vienos buto sienos, ar tenka per jį namuose peršokti, nes nėra kaip praeiti, ir ar jis tikrai neužima 60-ties kvadratų vien būdamas viduje. Nors didžioji dalis komentarų ir klausimų būna geranoriški, nepraslysta pro akis ir koks aršesnis žvilgsnis. Atsiranda ir tokių, kurie mus pamatę paspartina žingsnį.

Tik nežinau, kuris grėsmingiau atrodo – aš ar mano šuo.

Iš tiesų, su šunimi išeiti į miestą, užsukti į kavinę, įsilieti į šurmuliuojančią šventę ar paprasčiausiai iškeisti miško taką į miesto šaligatvį yra normali ir tuo pačiu svarbi šuns socializacijos praktika.

Kam to reikia? Ne, pakeiskime klausimą. Kodėl visavertis šeimos narys turi tenkintis keturiomis namų sienomis, kasdieniu pasivaikščiojimo taku ir kartkartėmis pasikeičiančiu mišku. Kodėl mes, nuolatos ieškodami galimybės ištrūkti iš vienos vietos, kartu su savimi negalime pasiimti šuns? Ar tikrai to, ko reikia mums, nereikia mūsų augintiniams?

Išvyka į miestą yra naudinga daugiau nei vienai pusei – pirmiausia šuniui, tada šuns šeimininkui ir tuo pačiu visuomenei, ypač jeigu šuo atstovauja didesniųjų giminei. Juk tik į minią įsiliejantis šuo keičia požiūrį. Mieste ne tik gausu įvairiausių kvapų, bet nestinga skirtingų garsų, keisčiausių žmonių, eismo, šurmulio ir aibė viso kito.

O kaip šuo kavinėse, parduotuvėse, įstaigose? Juk būtent ten ir „slypi“ dar daugiau gerų dalykų! Nėra malonu užsukti atsigerti kavos, kuomet šuo negali nustygti vietoje, neatsiplaiduoja, o gardumynų kvapai jį varo iš proto. Tačiau kuomet šuo supažindinamas su viešųjų vietų lankymo etiketu, ir už garbingą elgesį yra apdovanojamas skaniuku ar žaisliuku, laimingi tampate abu – jūs ir jūsų keturkojis draugas.

Kai kitą kartą svarstysite, ar šiandien į miestą norite traukti su savo keturkoju draugu, nepamirškite pasiimti skanėstų.

 D. Markevičiūtės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą