Apie tai, kaip šunys ištikimai myli savo šeimininkus ir kaip besąlygiškai tūkstančius metų tarnauja žmogui, girdime dažnai. Gausu už širdies griebiančių istorijų, gražių citatų ir akiai malonių nuotraukų. Tačiau šiandien ne apie tai – palikime šunų meilę ir ištikimybę kitam kartui. Šįkart pakalbėkime apie žmogaus meilę šuniui – ir tai, kaip modernioje visuomenėje ji balansuoja ant egoizmo ribos.
Atotrūkis tarp skirtingai gyvenančių šunų ir jų šeimininkų Lietuvoje yra milžiniškas – vis dar gausu augintinių, niekuomet nevedžiojamų, pririštų prie grandinės; tuo pat metu daugėja kavines ar koncertus lankančių gyvūnų augintinių. Yra šunų, turinčių savo asmenines socialinių tinklų paskyras ir su šeimininkais einančių visur, kai tuo tarpu kiti nėra matę nieko toliau savo kiemo. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantama, kad šuo, gyvenantis aktyvų socialinį gyvenimą, yra laimingesnis už savo „kolegą“ iš už aklinos tvoros, tačiau tai gali būti tik pirmasis įspūdis.
Kaip jau rašėme anksčiau, dažnai pasitaikanti problema yra šuns sužmoginimas.
Iš žmogaus perspektyvos, keturkojo draugo vedimasis į restoraną ar koncertą atrodo miela – augintinis nelieka vienas namuose, pamato kažką įdomiau, nei daugiabučio kiemas, ir gauna progą daugiau laiko praleisti su šeimininku. Tačiau visuomet kyla klausimas, ar tikrai to reikia? Nesigilindami, ar tokios pramogos tikrai smagios šeimininkui, į situaciją pažvelkime šuns akimis.
Ne visi šunys mėgaujasi žmonių susibūrimais, aplinkos pasikeitimu ir triukšmu. Net ir gerai socializuotam šuniui žmonių mėgstami renginiai yra iššūkis – ankštuma, įtampa norint viską pastebėti, negebėjimas atsipalaiduoti yra dažni „socialių miesto šunų“ palydovai.
Kadangi šuo dažnai tėra tik papildoma detalė bendrame renginio kontekste, juo nėra (arba negali būti) tinkamai pasirūpinta. Augintinis priverstas būti neįprastoje aplinkoje, patirti įtampą tik dėl to, kad pabūtų su savo šeimininku ten, kur iš esmės tinkamų sąlygų gyvūnui dažniausia nėra.
Nenoriu būti suprasta neteisingai – šunis galima vestis į įvairius renginius ar kartu pasiimti į kavinę. Dėl to neatsitiks nieko blogo, ypač jeigu šuo moka tinkamai elgtis. Problema iškyla tuomet, kai kažkur einama šunį pasiimant tik kaip papildomą įvaizdžio detalę – užuot palikus augintinį ramiai ilsėtis namuose (ar netgi vis dar daugumai neigiamas emocijas keliančiame narve), šuo iš komforto zonos stumiamas į sudėtingą situaciją. Jeigu šeimininkas yra pasiryžęs atitinkamai reaguoti ir, matydamas, kad šuo blogai jaučiasi, ieškoti išeities (atsitraukti toliau nuo triukšmo šaltinio arba žmonių minios), viskas bus gerai. Deja, paprastai „ne šuniškų“ renginių lankytojai verčiau sunaikins bet kokią šuns motyvaciją laiką leisti šalia jų nei, sakykime, išeiti iš koncerto vien todėl, kad augintinis dar nėra tam pasirengęs.
Gyvūnas nevertina renginio kaip pramogos – tai jam tėra dar viena situacija, kurioje jis jaučiasi gerai... arba ne. Ir tik šeimininkas atsako, kokias asociacijas sukurs augintiniui – ar į renginį eis kartu su šunimi, ar tiesiog „atsives šunį“.
G. Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą