2018 m. gegužės 22 d., antradienis

Didelis šuo – būtinai lauke?

© Gabija Vyšniauskaitė

Kai gyvensiu name, nusipirksiu vokiečių aviganį. Mūsų butas mažas, norim mažo šuniuko, ir dar – kad nesišertų. Sodybai reikia sargo, galės lakstyti patvoriu... 

Girdėtos frazės, ar ne?






Daugumai šunų (ypač didelių veislių) mylėtojų net nekyla minčių, kad jų geriausias draugas galėtų gyventi lauke. Šuniui, nepriklausomai nuo jo ir šeimininkų namų dydžio, suteikiama erdvė patogiai gyventi viduje.

Vis dėlto mitas, kad didelis šuo gali gyventi tik lauke, tebėra gajus tarp mažiau šunimis besidominčių (nors dažniausiai juos ir mylinčių) žmonių.

Taip pat tebėra gajus noras, nepriklausomai nuo šuns dydžio, įsigyti augintinį tik tuomet, kai atsiras galimybė gyventi name. Kodėl?

Turint galvoje lauke gyvenančių ir niekada nevedžiojamų šunų skaičių, tokių mitų gajumas neturėtų stebinti. Kad pasikeistų požiūris, reikia laiko – pamažu norma tampa augintinių skiepijimas, ženklinimas, kasdienis vedžiojimas ir dresavimas, bet kad tokie pokyčiai pasiektų visus šalies gyventojus (ir jų kiemus), dar teks palaukti.

Būtent dėl įsišaknijusių visuomenės normų ir kyla idėja, kad didelis šuo turi gyventi lauke – juk taip paprasčiau! Dauguma žmonių nuo vaikystės įpratę matyti „sodybos sargą“, gyvenantį voljere arba bėgiojantį aptvertoje teritorijoje. Tačiau požiūriui į augintinius keičiantis bei augant nuosavų namų kainoms, vis daugiau didelių šunų apsigyveno butuose kartu su savo šeimininkais.

Įsitikinimas, kad didelis šuo geriau gyvens lauke, gajus ne tik dėl patogumo šeimininkui (šuns nesivedant į kambarį, namuose lengviau laikytis švaros). Dauguma šunų mylėtojų mano, kad nedideliame bute šuo kentės dėl erdvės trūkumo, todėl geriau jį palikti erdviame voljere lauke.

Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į tiesą. Vis dėlto voljere šuo vietos turi mažiau, nei bet kokiame žmogaus būste. Sakote, voljere šuo bent palaksto, o bute neturi kur apsisukti? Jeigu žmogus gali patogiai gyventi nedidelėje erdvėje, joje vietos užteks ir šuniui. Be to, nei butas, nei voljeras nėra skirti šuns fizinei iškrovai – lakstyti ir žaisti derėtų lauke, o ilsėtis – kambaryje arba voljere. O vietos šuniui ramiai išsimiegoti reikia nedaug.

Jeigu sąlygos leidžia šunį auginti tik lauke, tai nereiškia, kad to nereikėtų daryti, paprasčiausiai reikės daugiau valios pastangų augintinį nuolatos vedžioti ir dresuoti (bute gyvenančių šunų šeimininkai vedžiojimo į lauką neišvengia nei dėl prasto oro, nei dėl įtempto darbų grafiko, kai tuo tarpu lauke laikomų augintinių savininkai dažniau sau leidžia patinginiauti).

Kur šuo gyvena, iš esmės nėra labai svarbu – svarbiau, kas veikiama su šunimi. Galima geriausią žmogaus draugą palikti miegoti voljere lauke su sąlyga, kad vėliau jam bus skiriama pakankamai dėmesio.

Nepriklausomai nuo to, kur šuo gyvena, jis turi būti vedžiojamas, socializuojamas ir auklėjamas. Šuns laikymas voljere pats savaime nėra blogis – problemų kyla todėl, kad lauke gyvenantys šunys dažniausiai sulaukia mažiau dėmesio nei tie, kurie gyvena kambaryje.


 A. Mulerovaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą