Pragmatiškai vertinti santykius su šunimi visuomet sunku. Šuo laikomas geriausiu žmogaus draugu ir tai įpareigoja jo neišduoti, būti jo šeimininku nuo pirmos iki paskutinės augintinio dienos. Užtat ketinantis atiduoti arba parduoti suaugusį šunį visuomet sulaukia aštrių komentarų. Ir vis dėlto naujų šeimininkų paieška ne visada turėtų būti palydima piktų žvilgsnių.
Šįkart nekalbėsime apie tuos atvejus, kai žmogus paprasčiausiai atsikrato augintinio ir išmeta jį į gatvę – geriau panagrinėkime situacijas, kai šuniui atsakingai ieškoma naujų namų.
Šuo gyvena ilgai, todėl nenuostabu, kad ne visiems šeimininkams pavyksta įsipareigoti visam šuns gyvenimui. Net atsakingai planuodamas, nenumatysi pokyčių – persikraustymą gyventi į kitą šalį, ekonominius sunkumus ar ligas. Ir nors dažniausiai šunį galima visur pasiimti kartu, ne visuomet tai būna pats geriausias sprendimas. Kartais netgi dėl paties šuns gerovės.
Galvoti, kad tik mes esame patys geriausi savo augintinių šeimininkai, šiek tiek egoistiška. Viena vertus, sveikintina, kad šeimininkas kraustydamasis kartu visur vežasi ir savo augintinį, tačiau kartais šuniui gal būtų geriau išvengti ilgos kelionės ir aplinkos pasikeitimo: jeigu gyvūnas senas, jis patiria stresą keisdamas aplinką; arba šuniui reikia didelės fizinės iškrovos, o naujoje vietoje tam nėra galimybių. Nors ir sunku pripažinti, tačiau gali būti, kad nauji šeimininkai šunimi pasirūpins geriau, nei senieji.
Pasitaiko, kad šuniui ieškoma naujų namų dėl to… kad jis nepateisino lūkesčių. Nepakankamai tinka sportui ir dresūrai, nelaimi parodose arba yra „sunkaus“ charakterio.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba nekaip – kaip galima atsisakyti šeimos nario? Nesvarbu, kokie jo fiziniai duomenys ar elgsena, atiduoti šunį atrodo netinkamas sprendimas.
Vis dėlto, jeigu žmogus namuose turi vietos tik vienam augintiniui ir jam reikia šuns, turinčio tam tikras savybes, tai yra logiška. Todėl, nors ir sukelia aštrias diskusijas tarp profesionalia kinologija neužsiimančių šunų mylėtojų, dresuotojai ir veisėjai kartais ieško naujų namų savo šunims. Iš pradžių tai atrodo egoizmo viršūnė – šuo neįtiko žmogui, todėl jo atsisakoma! Tačiau, jei pažiūrėsime į situaciją iš kitos pusės, šuniui, kuris, sakykime, dėl silpnų sąnarių negali aktyviai sportuoti, bus daug geriau augti namuose, kur iš jo nebus reikalaujama atlikti tokių pratimų, kokių reikia šunų sportui.
Taip pat dažnai susiduriama su atveju, kai veislynas atiduoda vyresnius ar veisti netinkamus šunis. Ir vėl – iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nepateisinama. Deja, veislynai yra priversti rinktis tokį kelią, jeigu nori turėti daugiau veisti tinkamų šunų ir jais visais tinkamai pasirūpinti. Naujų namų ieškoma ne dėl to, kad šuo nebemylimas – atvirkščiai, dėl to, kad juo būtų pasirūpinta geriau.
Kinologijos pasaulis būtų daug paprastesnis, jeigu šuo visą gyvenimą nugyventų su vienu šeimininku. Deja, ne visuomet tai įmanoma. Todėl nederėtų pulti kiekvieno, ieškančio naujų namų savo šuniui – daugeliu atvejų tai yra būtina ne dėl šeimininko patogumo, o dėl šuns gerovės.
G. Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą