Rusai turį tokį posakį „Kaip valtį
pavadinsi, taip ji ir plauks“. Ir aš tikiu, kad šunų vardų atveju jis yra
visiškai tikslus. Na, vien mano namuose gyvena išdidus ir karališkas taksas
Versalis, visus bandantis „pamylėt“ meilės dievas Paris ir nesenstančio snukelio,
viską aplink niokojantis, taksas Egidijus, kuriam kartais netikėtai užeina
tokie keikimosi-urzgimo priepuoliai, kad, žiūrėdama į jį, negaliu pykti, nes
vis kyla asociacijos su kitu žinomu jo bendravardžiu, kuris daro, ką nori, ir
jam viskas dzin...
Tiesa, tiems, kurie neaugina šunų, reikia
paaiškinti – kilmingas (kilmės dokumentus turintis šuo) kartais turi du vardus.
Vieną jų sugalvoja veisėjas ir jis yra įrašomas į jo dokumentus. Kitą gali
sugalvoti pats šeimininkas ir tuo vardu šaukti šunį namie. Dar būna, kad
dokumentinis vardas yra sutrumpinamas ir iš jo padaromas „naminis“ vardas.
Retai kada šeimininkas savo šunį šaukia taip,
kaip įrašyta dokumentuose, nes tas vardas dažniausiai būna ilgas ir, nesupykit
veisėjai, labai jau mandras.
Kaip sugalvojami šuniukų vados vardai?
Veisėjai, veisiantys legaliai, turi tik
vieną taisyklę – visos šuniukų vados vardai turi prasidėti ta pačia raide, o
toliau jau fantazijos reikalas. Vieni veisėjai pradeda nuo A ir keliauja per
abėcėlę, kiti vietoje bendros raidės sugalvoja trumpą žodį, kuriuo prasideda
visų šuniukų vardai. Tarkim, gali būti Aras, Aida, Amsius o gali būti Aukso
Lašas, Aukso Žiedas ir Aukso Lyra. Tada prie vardo pridedamas veislyno
pavadinimas ir gauname tą ilgąjį dokumentinį vardą: Aukso Lašas Karališki
rūmai. Namie šeimininkas tokį šunį gali šaukti Lašu, Aukseliu arba sugalvoti kitą
„naminį“ vardą. Tiesa, vardai Lietuvoje dažniausiai būna ne lietuviški, o anglų
arba prancūzų kalba.
Galvoti vardus šuniukams veisėjai mėgsta,
nes tai neribotos galimybės pasireikšti fantazijai. Tačiau kartais ta fantazija
peržengia ribas... Mat veisėjai labai
nori, kad tas vardas būtų kuo originalesnis, kuo įmantresnis, kuo
įspūdingesnis, atneštų šuniukui sėkmę gyvenime ir laimėjimus parodose. Todėl
labai dažnai nutinka taip, kad į paprastą kokio miesto dvibutį atkeliauja koks
nors Grand Duke Floar de Maison la Burbon Azur for Win vardu pavadintas
šuniukas, kurio dokumentinio vardo šeimininkas nei ištaria nei prisimena –
namie toks šuniukas dažnai tampa paprasčiausiu Džekiu. Ir dar tas šeimininkas
kiekvieną kartą keikiasi, jei šuns vardą reikia kur nors užrašyti, nes tai
užtrunka ilgai ir baisu, kad pridarysi klaidų.
Šunų veisėjų būna visokių. Viena mano
draugė visiems savo šuniukams galvoja „baisius“ vardus, tokius kaip Šmėkla,
Pelkė, Siaubas. Kita pažįstama susigalvoja ilgiausią ir įmantriausią vardą
šuniukų kilmės dokumentams, paskui pasilieka sau savo veisimo šuniuką ir šaukia
jį... Mikiu.
Yra veisėjų, kurie prašo nekeisti šuns
vardo ir vadinti dokumentiniu vardu arba jo trumpiniu. Aš, prisipažinsiu,
kažkada irgi labai įsižeidžiau, kai mano sugalvotą Picadilly pakeitė į paprastą
lietuviškai ausiai vardą. Bet laiku atsikvošėjau: šeimininkai yra tie žmonės,
kurie turės su šuniuku gyventi daugiau nei dešimtį metų, ir jiems tas vardas
yra svarbesnis, nei man malonumas įmantriai pavadinti visą savo taksų vadą.
Kažkada sutikau parke žmogų su dideliu
šunimi, klausiu, koks vardas. „Oželis“,– sako man šeimininkas. Kodėl Oželis?
Todėl, kad tokį jau iš veislyno paėmėm, susigėdęs paaiškino žmogus.
Kiekvienas šuns vardas – tai atskira
istorija, kurią jums su malonumu papasakos šeimininkas arba veisėjas. Todėl
kviečiu komentaruose pasidalyti savo šunų dokumentiniais ar „naminiais“ vardais
ir jų reikšmėmis ir, svarbiausia, ar jūsų šuo atitinka jam duotą vardą, ar
pataikėt?
Taksų veislyno „Marselio Kompanija“ veisėja
G. Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą