Ar tu baigsi lot?

©Skaiva Jasevičiūtė 

Aš auginu ir veisiu taksus, todėl visada, kai į mane kreipiasi žmonės, norintys tapti žavingo „dešrainio“ šeimininkais, pirmiausia įspėju, kad tai šunų veislė, kuri labai mėgsta loti. Pravažiavo mašina – au!, praėjo kaimynas – au!, kažkas prie durų - au au auuu!, neduok dieve katė – jau ir aūūūū gaunasi.

Ne visos šunų veislės tokios, yra daugiau, yra mažiau lojančių, yra nelojančių, tačiau vis tiek skleidžiančių įvairiausius garsus. Yra labai gerai dresuotų, yra mažiau išauklėtų, tačiau jie visi  bet kokiu atveju lieka šunimis, kurie turi balsą.  

Šuns lojimas mūsų visuomenę labai dažnai padalija į dvi dalis – lojimo nekentėjus ir šunų mylėtojus. Ką jau kalbėt apie visuomenę, kai net mano pačios namuose dvi stovyklos – vyras nekenčia lojimo, o aš įsitikinusi, kad tai šunų prigimtinė teisė kartais smagiai ir garsiai pašūkauti. Bet mano šunų lojimas niekam netrukdo (išskyrus mano vyrui), nes mes gyvename name ir kaimynai mūsų negirdi.

Gyvenant daugiabučiuose lojantys šuniukai tampa opesne problema. Seime jau buvo iškelta idėja matuoti šunų lojimą ir taikyti nuobaudas, kuri, dėkui dievui, nebuvo patvirtinta, bet tai toli gražu nereiškia, kad tokios idėjos nepasikartos. Net pats tolerantiškiausias ir didžiausias šunų mylėtojas tikriausiai nenorėtų, kad jam už sienos gyventų balsingas, kasdien kelias valandas ilgesingai lojantis šuniukas.

Ką daryti, kad tas balsingas šuniukas mokėtų savo balsą rodyti tada, kai reikia?

1. Drastiškiausias variantas – pakirpti savo šuniui balso stygas. Aš nejuokauju. Lietuvoje tai nėra legalu, tačiau man teko matyt užsienyje taip „sutvarkytų“ šuniukų. Jie sau žiopčioja, o garso jokio.  Toks šuo niekada nebegalės tavęs pradžiuginti linksmu amtelėjimu, įspėti apie gresiantį pavojų, bet užtat patiks kaimynams. Gyvūno gerovė tokiu atveju paminama pačiu brutaliausiu būdu.
2. Nuo mažens dresuoti. Geras būdas. Bet reikalauja daug laiko, pinigų ir ne visos šunų veislės vienodai gerai pasiduoda dresūrai.
3. Išsikraustyti į namą be kaimynų. Labai geras būdas, kainuoja dar daugiau, nei dresūra.
4. Kasdien „iškrauti“ šunį, kad pavargęs jis visai nebenorėtų loti. Labai geras būdas, ne visada padeda, nes kai kurie šunys labai greitai pasiilsi.
5. Visiems besiskundžiantiems tavo šuns lojimu sakyti „lakštingala negali nečiulbėti, o šuo negali neloti“ – neblogas būdas, bet labai gadina santykius su kaimynais.
6. Iškeist tikrą šunį į pliušinį.

O kaip jūs kovojate su savo šuns lojimu? Gal žinot būdą, kuris rimtesnis ar veiksmingesnis už maniškius?