Aš – už šunis!

©Aistė Matiukaitė, čekoslovakų vilkšunių augintoja

Ar jūs – prieš šunis iš prieglaudos? O aš – už visus šunis! Laimingus, turinčius savo namus, šeimininkus ir, apskritai, gyvenančius laimingą, nors ir labai trumpą, savo gyvenimą.

Mano kelias kinologijoje prasidėjo nuo nekilmingų, „bedokumenčių“, šunų. Visi šunys man buvo savotiškai artimi – vieni draugiškesni, kiti piktesni, vieni seni ir vis dar aktyvūs, kiti jauni, bet ligoti.

Užtrukau keletą metų, kol išmokau atskirti, kas yra veislinis šuo, o kas yra veislinis, tačiau be kilmės dokumentų (na kam tos parodos?), o kas yra neveislinis šuo. Tačiau iki šiol mane stebina žmonių noras priklijuoti šuniui skambią etiketę (brand‘ą), vietoj to, kad didžiuotųsi savo šunimi tokiu, koks jis yra.

Vienas šuo galbūt bus puikus savo veislės atstovas, daugelio šalių parodų čempionas, kitas – gausybės medalių už savo darbines savybes savininkas, o trečias – geriausias šeimos narys. Ir visi jie yra geriausi.

Jeigu paliksime nuošalyje titulus ir vienokius ar kitokius standartus, šuo mums pirmiausia yra šeimos narys. Ir šį statusą patvirtina ne popieriai ar išvaizdos lūkesčiai, bet šuns charakteris ir jo buvimas šalia mūsų. O šunų charakterių, kaip ir žmonių, yra visokiausių, ir jie nepakartojami. Žinoma, kiekvieno veisėjo svajonė yra paleisti į pasaulį pačius geriausius šuniukus, bet genetika yra tarsi marga puokštė, todėl gero charakterio šuniuką galima rasti visur.

Palikus išvaizdos klausimą kiekvieno skoniui, svarbiausias  klausimas vis dėlto yra – kas yra geras šuo ir geras charakteris?

Vienam geras charakteris, jeigu šuo yra draugiškas su žmonėmis, kitam – su kitais šunimis, trečiam – kai augintinis yra sargus ir gina savo teritoriją.

Kiek žmonių, tiek skirtingų sampratų apie tikrai gerą šunį.

Ar galima pagal tam tikras charakterio savybes rasti šunis prieglaudoje? Tikrai taip. Vis populiarėjant įvairiems šunų sportams, daugėjant specialistų, kurie gali paruošti šunis varžyboms, nebestebina tarp prizininkų matyti keturkojus, kurie dalį savo gyvenimo praleido prieglaudoje.

Šeimininkų keitimas šuniui dažnai yra didelis iššūkis bei stresas, tačiau pagaliau radus tikruosius savo žmones, šuo gali atsiskleisti ir nustebinti – iškelta galva skinti laurus šalia veislinių šunų. Vienintelis sunkumas čia – veislinio šuns charakterį ar jų polinkius nuspėti yra lengviau – kažkuriai iš veiklų jie buvo veisti ilgus dešimtmečius. Žinoma, jei norėsite konkuruoti pasaulinio lygio varžybose, jums prireiks ne tik veislinio, bet ir iš labai gero veislyno šuns, tačiau kiek mūsų pretenduoja į tokias aukštumas?

Taigi, ar dėl charakterio, protingumo ar tinkamumo veiklai turėtume nurašyti beglobius šunis? Tikrai ne.

Dažnai sulaukiu klausimo – o kokia jūsų nuomonė apie šunis iš prieglaudos? Kadangi esu visiškai šunų žmogus, man šuo iš prieglaudos ar veislyno pirmiausia yra šuo. Jeigu žmogus neturi labai konkrečių ir specifinių poreikių šuniui – neturiu argumentų, kodėl jis neturėtų ar negalėtų jo įsigyti būtent prieglaudoje. Tai socialiai atsakinga, be to, tai dovana gyvūnui ir ji pati didžiausia – laimingas visavertis gyvenimas namuose, su savo žmonėmis. Užtat pateisinti pirkimą tam tikros „veislės“ ar į ją panašaus šuns iš daugintojų, šitaip dar labiau didinant beglobių gretas, blaiviu protu nesuvokiama, tačiau tai jau būtų kito straipsnio tema.

G. Juknevičiūtės nuotr.