Taupyklė – ne bet kam...

Visada žinojau, kad turėsiu mopsą. Pirmam savo mopsui taupiau pinigus ketverius metus. Tuomet buvau dar studentė, todėl pinigėlių kiekis buvo labai ribotas. Aš taip troškau mopso, kad pasidariau specialiai jam atskirą  taupyklę. 

Norėdavau nusipirkti, pavyzdžiui, žurnalą už 1,69 lito, bet nepirkdavau, ir 2 litus įmesdavau į mopso taupyklę. Taip pat savaitgaliais ir kitu laisvu nuo studijų metu susirasdavau papildomą darbelį – vyresniems žmonėms langus nuplauti – uždirbti pinigėliai keliaudavo į mopso taupyklę.

Po ketverių metų pagaliau jį nusipirkau. Įsivaizduojate, kokio brangumo man jis buvo visomis prasmėmis?!

Iš pradžių, kai tik pradėjau domėtis mopsais, nesupratau kainų skirtumo. Kodėl vieni kainuoja penkis kartu pigiau, nei kiti.

Žiūrinėjau nuotraukas skelbimuose ir iškart buvo matyti, kad vieni „kažkokie kitokie“ – įspūdingi, gražūs, proporcingi. Pradėjau domėtis, kodėl toks didelis kainų skirtumas. Susisiekiau su vienu iš mopsų veislynų. Kai pasakė savo mopsiukų kainas – lengvas šokas ištiko. Brangu!

Tačiau pabendravusi daugiau sužinojau, kodėl taip yra. Anksčiau, kaip ir daugelis, maniau, kad šuns kilmės dokumentai tiek kainuoja. Pasirodo, kilmės dokumento vertė tik 30 eurų.

Sužinojau daug dalykų apie mopsų kilmę, genetiką, sveikatos tyrimus, į ką atkreipti dėmesį.

Nuvykau į veislyną ir gyvai pamačiau šuniukus. Veisėja turėjo tris suaugusius patinukus mopsus. Jų galvos – įspūdingo dydžio. Raukšlės ant kaktų išskirtinės. Mopsai buvo kresni, kompaktiški, nedideli. Buvau apžavėta. Namo tiesiog parskridau. Tokių gražių mopsų nebuvau mačiusi. Eidama mieste prasilenkdavau su mopsais, bet... ne tokiais. Tai kojos ilgokos, tai ausys ne tos.

Supratau, kodėl. Supratau šuns kilmės dokumentų svarbą.

Daug žmonių sako, kad „meilė nesikeičia nuo to, ar šuo turi kilmės dokumentus, ar ne“.

Bet juk kalba visai ne apie tai! Norėjau tikro mopso, tikro savo veislės atstovo. Norėjau žinoti, koks jis bus užaugęs. Norėjau žinoti tėvų ir senelių sveikatos tyrimus.

Manau, tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

O po penkerių metų įsigijau ir antrą mopsą, nes du šunys – dvigubai daugiau meilės!

Dviejų mopsų šeimininkė Ernesta Dapšytė