Vienas Seimo narių neseniai ėmėsi iniciatyvos uždrausti korekcinius antkaklius, įvesti „tvarką“ licencijuojant šunų dresuotojus ir netgi išaiškinti bei naujai „apibrėžti“ šunų streso sąvoką... Taip ir norisi paklausti: o kas toliau? Bet dar labiau norisi paklausti: kas stos šunų pusėn?
„Žiauriu elgesiu su gyvūnais dresūros ar mokymų metu
taip pat siūloma laikyti ir stresą sukeliančių veiksmų atlikimą judesiais,
gestais, garso priemonėmis ir kitais būdais", rašoma siūlomose įstatymo
pataisose.
Ką tai reiškia? Populiariausias būdas, naudojamas visų dresuotojų, tarp jų ir „tik pozityviųjų dresuotojų“, leidžiantis įveikti šunų baimes ir kai kurias agresijos rūšis, yra counter-conditioning. Paprasčiau sakant, kai sukuriamas ryšys tarp to, ko šuo bijo ar iš baimės puola, ir kažko malonaus – skanėstų, glostymų, pagyrimų. Kad būtų sukurtas toks ryšys, šuo turi pamatyti baimės objektą per atstumą. Bet, dėmesio! Juk pats baimės objekto pamatymas jau kelia šuniui stresą! Taip, atstumas parenkamas toks, kad stresas būtų minimalus, bet jis neišvengiamas tokios elgesio modifikavimo programos pradžioje. Išeitų, kad ši dresuotojo pagalba irgi bus draudžiama ir net patys pozityviausi dresuotojai liks surištomis rankomis.
Šuo bijo žmonių? Arba kraustykis į vienkiemį, arba migdyk
savo šunį. Nes vesti jį į lauką, kur jis mato žmones – žiaurus elgesys su
gyvūnu. Ar tai ne žiauru?
Neleisti dideliam, aktyviam šuniui bėgti prie vaikų
parke – irgi stresas. Apskritai, pavadėlis sukelia stresą, nes šuo nori lėkti
kažkur kitur, o ne eiti šalia. Išeitų, kad visi šunys bėgios tik palaidi, eis
kur nori, kad ir į gatvę po automobilio ratais! Jei tai drausime, būsime apkaltinti žiauriu elgesiu su gyvūnu.
Ar šį absurdą vadinsime įstatymu? Jeigu ne, kas
nuspręs, koks stresas yra ok, o koks – žiaurus?
Manau, kad šio įstatymo siekiai aiškūs: sunaikinti
nepatogius šunis. Agresyvius, bailius, labai aktyvius, galinčius dirbti.
Palikti skirtingos išvaizdos šunis su tuo pačiu ramaus špiciuko charakteriu,
kuris sielą parduos už skanėstą ir nieko daugiau nenorės.
Galbūt aš būčiau ne prieš, juk dirbti būtų daug
lengviau, jei visus šuniukus veiks skaniukai, o sudėtingesnio charakterio šunis tiesiog...
migdys. Bet va klausimas: kas stos šunų pusėn? Vyresni, šeimininkų netekę šunys,
irgi turėtų būti utilizuojami, jeigu nebus puikiai išauklėti. Daug mažiau
žmonių norės su jais tvarkytis, kai pagalbos nebus. Ramu. Galės nebijoti šunų
nei vagys, nei kontrabandininkai. Tvarka!
O kas atsakys už prarastas šunų dvasias? Kas mums
padės pasiklydusių žmonių ir sprogmenų paieškoje? Ai, šuns „vertimas dirbti" irgi yra žiaurus elgesys. Viskas gerai. Tik kas apgins šunis
nuo tokios „gerovės“?
Karina Ščuckytė, Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja
(10 m.), dresūros mokyklos „Canis.lt“ steigėja,
Edinburgo universiteto klinikinės gyvūnų elgsenos (Clinical
animal behaviour) magistrantė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą