© Pagal užsienio spaudą parengė Ugnė Nedzinskaitė
Stresas dėl nervinių perkrovų
Žiaurūs auklėjimo ar dresūros metodai skatina kortizolio kiekio padidėjimą šuns kraujyje, o tai blogai veikia šuns sveikatą bei gebėjimą mokytis.
Gyvūnas praranda susidomėjimą aplinka ir, tuo pačiu, nuslopinamas natūralus jo poreikis mokytis. Kortizolio perteklius didina šuns dirglumą bei ilgina nusiraminimui reikalingą laiką.
Jauno šuns nervų sistema net išbalansuota yra pajėgi susidoroti su neigiamomis reakcijomis, tačiau šuniui senstant, savitvardos mechanizmas silpsta. Įtaką tam daro ir hormonų fonas, ir ligos. Štai kodėl muštruojant „sėkmingai išauklėtas“ šuo staiga tampa nebenuspėjamas.
Stresas silpnina gyvūno imunitetą, todėl nuolatinę įtampą patiriantys šunys tampa neatsparūs ligoms.
Beje, neklusnumo ir dirglumo proveržiai atskirais gyvenimo momentais gali pasireikšti ir jokių traumų nepatyrusiems šunims (sergant, lytiškai bręstant, susijaudinus, veikiant įvairiems streso faktoriams).
Griežta korekcija tokiais atvejais būtų klaidingas sprendimas, nes sukeltų dar didesnį stresą, ir lengvas elgesio nuokrypis virstų problema. Todėl, jeigu šuo elgiasi keistai, reikia įvertinti jo sveikatos būklę ir galimų stresorių įtaką. Pašalinus stresą keliančius faktorius, elgesys dažniausia susitvarko savaime.
Genetika ir ligos
Daugybė tyrimų rodo, kad nėra jokio pagrindo kurią nors šunų veislę laikyti pavojinga ar agresyvia. Agresyvus elgesys gali būti siejamas su daugeliu ligų (centrinės nervų sistemos, infekcinės, skydliaukės veiklos sutrikimai, judamojo aparato ligos, vidaus organų). Todėl problemų dėl agresyvaus elgesio sprendimas turėtų prasidėti šunį apžiūrint veterinarijos gydytojui.
Deja, kartais dėl veterinaro nekompetencijos arba šeimininko baimės gyvūnas, kuriam tereikėjo medicininės pagalbos, būna „užmigdomas“.
Pasaka apie piktą vilką
Gajus įsitikinimas, kad gyvūnai yra agresyvūs iš prigimties, vadinasi, šunys irgi agresyvūs, nes kilę iš vilkų. Taip atsirado šunų auklėjimo tradicijos, paremtos pikto vilko iš pasakos apie Raudonkepuraitę, baimė. Esą jei šeimininkas nori įveikti šuns agresiją, turi nuo mažens palaužti šunytį mušdamas. Šios pasakos aukomis tapo ištisos šunų kartos.
Veislės, kurios vadinamos pavojingomis, iš tiesų nėra pavojingos – dėl savo reputacijos šių veislių šunys dažniau nei kiti papuola pas šeimininkus, linkusius į agresiją ir „laužančius“ šunį kiekviena proga.
Dar vienas bjaurus mitas apie šunis: įsitikinimas, jog šuo iš prigimties stengiasi dominuoti prieš šeimininką, todėl šį reikia „palaužti“. O juk gyvūnai nėra agresyvūs iš prigimties, jie tik naudoja agresiją savigynai – tai įrodo daugelis tyrimų.
Resocializacija
Agresija yra streso išraiška. Agresijos lygis tolygus streso stiprumui. Kuo stipresnis stresas, tuo stipresnė šuns agresija. Ji atsiranda nedidelio streso, pasireiškiančio raminamaisiais signalais ir bandymu išvengti kontakto ar situacijos, metu. Vėliau, jei stresas nesiliauja, agresija virsta urzgimu, iššieptais dantimis, bandymu nuvyti priešininką arba pabėgti. Jei ir tai nepadeda, šuo gali pulti.
Šuns būseną visada galima nuspėti iš jo siunčiamų signalų. Pavojingas šuo tampa tik paskutinėse agresyvumo stadijose. Taigi, pirmiausia turime išmokti šunų kūno kalbą.
Raminamieji signalai – labai svarbus įspėjimas apie prasidedantį stresą. Šioje stadijoje šuo dar nėra labai susijaudinęs ir gerai reaguoja į socialinio partnerio, su kuriuo bręsta konfliktas, signalus. Dar turime puikią galimybę greitai nuraminti šunį tais pačiais signalais. Ši technika puikiai tinka resocializuojant agresyvius šunis – taikant raminamuosius signalus rezultatai geresni, nei jų netaikant.
Specialistas, neatpažįstantis ir nesugebantis įvertinti streso požymių, faktorių bei raminamųjų signalų, yra nieko vertas, kai kalbame apie agresyvių šunų resocializaciją. O diagnozuojant ne tik renkamos žinios apie šuns biografiją, bet ir testuojamas šuns gebėjimas atlaikyti stresą ir frustraciją, atsispirti įvairaus tipo dirgikliams, taip pat ir specifiniams, kurių poveikį šuo galbūt yra patyręs.
Jei šuo reaguoja agresyviai, stebima jo kūno kalba, kad galėtume suprasti, kaip jis jaučiasi. Vėliau sudaromas terapijos planas, siekiant sukurti naują šuns elgesio bazę, keičiant asociacijas ir formuojant alternatyvų elgesį.
Prieš pradedant gydymą taikomos priemonės streso lygiui mažinti, kad šuo taptų ramesnis. Priešingu atveju šuo nesugebės vykdyti trenerio nurodymų. Kai kurie treneriai geba to pasiekti vien raminamųjų signalų ir tiesioginio kontakto dėka.
Kai pašalinamos elgesio problemos, šuo mokomas veiklos, skatinančios jo pasitikėjimą (sakykime, „darbas“ nosimi). Taip pat padeda įvairūs žaidimai, nesudėtingos sporto šakos, nekeliančios streso, tačiau leidžiančios mėgautis tuo, kas vyksta. Tada gerėja ir koncentracija.
Agresijos profilaktika
Mūsų gyvenimas permainingas ir įvairialypis. Šunims, kaip ir mums, tenka nuolat priimti įvairius sprendimus. O gyvūnas negali išmokti reaguoti iš anksto, kadangi situacijos labai skiriasi, ir kiekviena jų reikalauja sprendimo. Todėl gamta šunį apdovanojo gebėjimu mąstyti savarankiškai. Jei šeimininkas nori, kad jo šuo priimtų adekvačius sprendimus, jis turi suteikti šuniui galimybę pažinti aplinkinį pasaulį, išmokyti kasdienio gyvenimo taisyklių, palikdamas tam tikrą veiksmų laisvę, kad šuo galėtų lanksčiai reaguoti į aplinkybes. Taip pat šeimininkas privalo sukurti ryšį su šunimi, jo pagalba padėti šuniui susigaudyti tose situacijose, kurioms gyvūnas nėra pasirengęs.
Kad to pasiektų, žmogus turi pripažinti šunį šeimos nariu, elgtis su juo tolygiai, be agresijos protrūkių, nelaužyti nustatytų taisyklių.
Tarp šuns ir šeimininko turi užsimegzti dialogas. Kad būtų užtikrintas šeimininko saugumas ir išvengta problemų bendraujant su kitais šunimis, labai svarbu palaikyti šuns gebėjimą normaliai išreikšti savo savijautą. Tada belieka atidžiai stebėti šuns būseną ir, reikalui esant, nuraminti.
Kuo šuns ir šeimininko ryšys stipresnis, tuo labiau gyvūnas reaguoja į šeimininko siunčiamus signalus. Tai paaiškina idealaus paklusnumo fenomeną, taip pat suteikia galimybę nuraminti šunį net šnabždesiu.
Pasiimkite šunį!
Netylant diskusijoms, verta ar ne uždrausti kai kurias šunų veisles, ekspertų nuomonė vieninga: tokie draudimai ne tik neefektyvūs, bet netgi kenksmingi. Uždraudus vienas šunų veisles, madingos taps kitos, o agresyvūs šeimininkai „perdirbinės“ iš prigimties stabilios psichikos šunis į pavojingus...
Be to, atsakingi šeimininkai, auginantys socializuotus ir nepavojingus minėtų šunų veislių atstovus, dėl griežtinamų įstatymų ir visuomenėje kylančios isterijos neretai būna priversti atsisakyti augintinių.
Tiriant streso fiziologiją aiškėja, kad agresyvus šuo – pirmiausia nervingas šuo, ir tai pačios visuomenės sukurtas produktas.
Situacija, kai viena ar kita šuns auklėjimo metodika tampa madinga ir ją pradedama taikyti masiškai, lemia, kad visuomenei iškyla krūva su šunimis susijusių problemų. Kai šias problemas pasigauna žiniasklaida, kyla kone visuotinė isterija...
O juk tyrimai rodo, kad meilė gyvūnams ir gebėjimas dalintis su jais ta pačia ekologine niša užkoduoti mūsų genuose. Tai paaiškinama fiziologiškai.
Atkreipkite dėmesį: mes galime bendrauti su šunimis kūno kalba, šunys supranta mūsų balso toną, jaučia mūsų nuotaiką ir geba stebėtinai tiksliai prisitaikyti prie mūsų elgesio.
Įdomu tai, kad bendraujant su pozityviai nusiteikusiu, socializuotu ir gerai išauklėtu gyvūnu, žmogaus baimė mažėja, atsiranda susidomėjimas, kurį iki tol gožė baimė. Kartais po tokios „terapijos“ žmogus ne tik atsikrato baimių, bet netgi įsigyja šunį.
Taigi kiekvienas, auginantis šunis, gali prisidėti prie bendro šunų ir žmonių santykių gerinimo – paprasčiausia augindamas savo šunį taip, kad jis būtų draugiškas aplinkiniams.
Nesvarbu, kodėl kitas asmuo bijo šunų, šuns savininkas turėtų išvengti konflikto. Jei išeidami iš buto susiduriame su šunų bijančiu kaimynu, geriau pasitraukti, atsistoti taip, kad savo kūnu atskirtume šunį nuo praeinančio žmogaus. Gatvėje prisibijančius šunų praeivius geriausia apeiti lanku – kaip tai daro šunys.
Ryšys su augintiniu
Šunų elgsena grindžiama biologiškai ir neturi nieko bendra su mūsų pačių sugalvotomis teorijomis ir taisyklėmis. Todėl, jei norite užmegzti kontaktą su šunimi, pirmiausia stebėkite jo siunčiamus signalus. Reaguokite į juos – tai sukurs ryšį ir pasitikėjimą.
Žmogus ir šuo sugebėjo išgyventi drauge 15 000 metų, išsiversdami be įvairiausių auklėjimo teorijų, iki kurių atsiradimo niekas net negirdėjo apie „keturkojus dominantus“. Taigi, pirmiausia mokykimės suprasti vieni kitus.
G.Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą